Viktoras Lammeas yra olandų pažintinės neurobiologijos specialistas, tyrinėjęs beždžionių ir žmonių regos apdorojimo nervinius pagrindus. Todėl jo sąmonės teorija remiasi žiniomis apie neuroninius procesus, kuriais grindžiamas sąmoningas vizualinis suvokimas. Pasak Lamme (2000), sąmonei nepaprastai svarbus yra informacijos perdavimo greitis ir paskirstymas regėjimo žievės srityje smegenyse. Apdorojimo greitį galima išmatuoti kaip laiko periodą, per kurį pirmieji regėjimo stimulo signalai pasiekia smegenų žievės sritį. Įvairios smegenų žievės sritys, kurios apdoroja regimuosius dirgiklius, gali būti išdėstytos ir pavaizduotos laiko hierarchijoje arba lygių serijoje, atsižvelgiant į tai, kiek laiko užtrunkama, kad jos būtų suaktyvintos veikiant tam tikram dirgikliui.
Signalas sklinda greitai, 10 milisekundžių atkarpomis, iš vienos srities į kitą per tiesiogines jungtis. Suaktyvinimui reikia tik 100–150 milisekundžių, tai yra, kad dirgiklis praeitų per visas regėjimo sritis ir pasiektų motorines sritis priekinėje žievėje. Ši pirmoji, greita vizualinio apdorojimo banga vadinama pirmąja banga. Kai greita pirmoji banga perduoda žinią, smegenys tam tikra prasme „žino“ apie dirgiklį, tačiau šis „žinojimas“ arba dirgiklio vaizdavimas vyksta už sąmonės ribų, todėl dirgiklio dar negalima apibūdinti. Kad ir kaip būtų, ši pirminė informacija gali nukreipti greitus, nesąmoningus, refleksinius veiksmus.
Po pirmosios bangos visos regos sritys išlieka aktyvios ir į žaidimą įsitraukia dviejų tipų neuroniniai junginiai. Kiekvienoje regėjimo srityje neuronai pradeda sąveikauti dėka horizontalių ryšių. Visų pirma, tai sąveika tarp antrinių ir pirminių sričių (arba vėlesnių ir ankstesnių sričių grįžtamojo ryšio laiko hierarchijoje), naudojant grįžtamąjį ryšį. Tokio tipo sąveika vadinama pasikartojančiu (periodiniu arba rezonansiniu) apdorojimu. Skirtingos sritys dalijasi integruota informacija ir sujungia ją pakartotinai apdorojant, susiejant skirtingas suvokiamųjų objektų savybes, tokias kaip forma, spalva ir judėjimas.
Kai pasikartojantis apdorojimas pasiekia momeninės ir kaktinės žievės skiltys, jau tampa įmanoma žodžiu apibūdinti suvokimo turinį ir valingai veikti dirgiklio atžvilgiu. Tačiau Lammeas nurodo skirtumą tarp galimybės apibūdinti ir sąmonės. Jis tapatina sąmonę su pasikartojančiu apdorojimu, nesvarbu ar yra prieiga prie kalbinės išraiškos, ar valingo elgesio.
Jis mano, kad pasikartojantis apdorojimas (ir su juo susijęs subjektyvus fenomenalus patyrimas) yra visiškai įmanomas, nepaisant verbalinių atsakų, ir žmogus gali neigti matantis dirgiklį, net jei jis turi izoliuotą dirgiklio sukeltą suvokimo patirtį; kalba ir valingas elgesys nėra būtini fenomenaliam patyrimui. Taigi Lammeas iškelia mintį, kad gryna fenomenali sąmonė ne visada gali būti apibūdinta kalba. Jis palaiko filosofo Nedo Blocko (2007) teoriją, kuri taip pat teigė, kad gryna fenomenali sąmonė skiriasi nuo žodinio aprašymo.
Remiantis Lamme’o regėjimo sąmonės modeliu, vaizdinė informacija pirmiausia greitai ir nesąmoningai apdorojama per 30–100 milisekundžių nuo stimulo pradžios informacijos kelyje nuo regos žievės iki kaktinių skilčių. Tada informacija siunčiama „atgal” ir tai vyksta lėčiau, per pasikartojančius ryšius, o tada apdorota informacija patenka į sąmonę – po 100-300 milisekundžių nuo stimulo pradžios.
Kiti teoretikai neigia, kad mūsų smegenyse gali būti izoliuota patirtis, kurios neįmanoma apibūdinti žodžiais. Lammeo ir Bloko grynos fenomenalios sąmonės teorijos priešininkai teigia, kad jei tik sąmoningumas yra susijęs su prieiga, sąmoningas patyrimas būtinai turi prieigą prie valingo elgesio, kalbos ir verbalinio realizavimo. Neprieinama informacija nėra sąmoninga ar fenomenali, tai tik ikisąmoninga arba potencialiai sąmoninga informacija: tai, ką matome, bet nepastebime (Dehaene, Changeux, Naccache, Sackur ir Sergent, 2006).
Lammeo su tuo nesutinka. Jis neigia, kad prieiga prie kalbos ar darbinės atminties gali suteikti informacijos apdorojimui pagrindinę fenomenalumo savybę; priešingai, fenomenalus turi egzistuoti nuo pat pradžių, kai informacija pasiekia kalbos sritis ir elgesio išvesties sistemas. Įvairių tipų informacija ir skirtingų tipų kvalijos turi vienodą prieigą prie vienodų aukštesnės eilės sistemų. Taigi vienintelis įvairių, radikaliai skirtingų kvalijos rūšių šaltinis gali būti tik atskiri, specializuoti neuronų šaltiniai, o ne bendra sistema, prie kurios jie visi turi prieigą.
Vienas iš sąmonės tapatinimo su pasikartojančiu apdorojimu ir sąmonės atskyrimo nuo prieigos prie išvestinės informacijos ir elgesio pranašumų yra tas, kad sąmonė gali būti laikoma nepriklausoma nuo kitų aukštesnio lygio pažinimo funkcijų. Ji skiriasi nuo kalbos, nuo trumpalaikės atminties ir nuo dėmesio. Šis aspektas yra išsamiai išplėtotas Lamme’o teorijoje, o daugelis kitų teorijų sąmonę tapatina su galimybe būti reprezentuojamai kalboje ir dėmesyje. Lamme (2003, 2004) teigia, kad dėmesys ir sąmonė gali būti atsieti vienas nuo kito: galima atkreipti dėmesį į dirgiklius tuo pačiu metu jų neįsisąmoninus, kaip ir galima suvokti dirgiklį neatkreipus į jį jokio dėmesio.
Dėmesį jis tapatina su tuo, ką jis vadina apdorojimo „gyliu“. Apdorojimo gylis, kurį pasiekia stimulas, yra dėmesio, skiriamo dirgikliui, kiekis. Negilus apdorojimas reiškia, kad į dirgiklį beveik nekreipiama dėmesio, o gilus apdorojimas reiškia, kad beveik visas dėmesys nukreipiamas į dirgiklį. Skirtumas tarp negilaus ir giluminio apdorojimo nepriklauso nuo to, ar informacijos perdavimas ir apdorojimas buvo tiesioginis, ar pasikartojantis, todėl dėmesys ir sąmonė egzistuoja vienas nuo kito nepriklausomai. Iš to išplaukia, kad dirgiklis gali būti fenomenaliai matomas net ir nesant dėmesio (negilus pasikartojantis apdorojimas) ir kad dirgiklis gali pritraukti dėmesį, net jei jis nepastebimas (gilus tiesioginis informacijos perdavimas). Tačiau dažniausiai kai mes sąmoningai suvokiame dirgiklį, tai ir atkreipiame į jį dėmesį, ir įsisąmoniname – taip nutinka giliai pasikartojančio apdorojimo metu.
Lamme’o teorija – tai bandymas pašalinti problemas, kurias į eksperimentines studijas įveda sąmonės subjektyvumas ir jos ryšys su žodinio aprašymo galimybe. Jei pasikartojantis apdorojimas tapatinamas su fenomenalia sąmone, tai fenomenali sąmonė tampa objektyviai išmatuojamu reiškiniu. Lamme’as ne kartą pabrėžė, kad šis sprendimas pagaliau pašalintų filosofinius nesutarimus ir atvertų mokslines diskusijas, kur stebėjimo duomenys apie elgesį ir neuronų aktyvumą padėtų nuspręsti, kokiomis aplinkybėmis yra sąmonė, o kada jos nėra.
Galbūt ši teorija yra arti tiesos, tačiau redukcinio materializmo, kaip metafizine sąmonės teorijos kaina. Net jei pasirinktume sąmonę tapatinti su pasikartojančiu apdorojimu, vargu ar tai atsakytų į sudėtingiausius klausimus: ar nepamirštame apie subjektyvumą ir kvaliją? Panašu, kad „pasikartojantis apdorojimas“ nesuponuoja nei vienos iš šių savybių. Kodėl ir kaip tas ar kitas pasikartojantis apdorojimas sukuria tokias ar kitas fenomenalias savybes (kvalijas)? Kodėl bet koks pasikartojantis apdorojimas sukuria kokių nors savybių (kvalijų)? Sunku suprasti, kaip pasikartojantis apdorojimas apskirtai gali sukurti kvalija?
Vienaip ar kitaip, pačių kvalijų, jų buvimo, nebuvimo ar prigimties negalima paaiškinti paprastu teiginiu, kad pasikartojantis apdorojimas yra kvalija ir tiek. Akivaizdu, kad galima aprašyti visas pasikartojančio apdorojimo neurofiziologines ypatybes, visai neminint kvalija. Jokie pasikartojančio apdorojimo matavimai nesuteiks mums jokių objektyvių duomenų apie tai, ar jis yra susijęs su kokia nors kvalija. Taigi, jei kvalija negali būti objektyviai aptikta kaip aukšto lygio savybės arba priežastiniai pasikartojančio apdorojimo rezultatai, fenomenali sąmonė vis tiek išliks nepastebima objektyvių matavimų atžvilgiu, net jei Lamme’o teorija bus laikoma savaime suprantama.
Lamme’o teorija kardinaliai nesiskiria nuo Tononi informacijos integravimo teorijos ar Llinaso ryšių teorijos: visos šios teorijos pabrėžia, kad informacijos integravimas daugiakrypčiu apdorojimu yra būtinas sąmonei. Tačiau Lamme teorija aprašo, kaip tai vyksta smegenų žievės lygmeniu vizualinio apdorojimo metu, o dinaminio branduolio teorija ir ryšio teorija daugiau dėmesio skiria talamokortikinei sistemai. Lamme teorija palaiko neuroninės sąmonės redukcijos idėją (sąmonė tapatinama su tam tikro tipo neuronų veikla), o Tononi kalba apie kognityvinę arba informacinę sąmonės redukciją. Tuo pačiu metu jie abu rizikuoja paveldėti kai kurias redukcinio materializmo ir funkcionalizmo problemas kaip filosofines sąmonės teorijas.
Visos teisės saugomos. Kopijuoti turinį be raštiško administratoriaus sutikimo griežtai draudžiama.