Kaip gimsta mūsų vidinis pasaulis? Nuo žmogaus sąmonės iki dirbtinio intelekto
Praėjusiame straipsnyje dirbtinio intelekto galimybę tapti sąmoningam nagrinėjome pasitelkdami filosofinius mintinius eksperimentus, atskleidžiančius skirtingus požiūrius į sąmonės prigimtį. Daugiausia dėmesio skyrėme funkcionalistinei perspektyvai, kuri leidžia kelti klausimą, ar sąmoningumui atsirasti būtinas biologinis pagrindas.
Pažvelkime į šią poziciją kiek plačiau. Radikalaus funkcionalizmo esmė šiuo klausimu yra ne tai, iš kokios substancijos sudaryta sistema – biologinės, elektrocheminės ar mechaninės ir elektroninės, – bet tai, kokias funkcijas ji atlieka ir kaip organizuojami procesai, įgyvendinantys mentalines būsenas. Kitaip tariant, jeigu tam tikra sistema geba atlikti tas pačias funkcijas, kurios būdingos sąmoningam žmogui, kodėl turėtume iš anksto atmesti galimybę, kad ji taip pat gali būti sąmoninga? Čia galime prisiminti ir filosofinio zombio mintinį eksperimentą, keliantį klausimą, ar įmanoma būtybė, išoriškai visiškai nesiskirianti nuo sąmoningo žmogaus, tačiau neturinti jokios subjektyvios patirties.
Vis dėlto, priėmę tokį požiūrį be išlygų ir bet kokią sąmoningumo apraišką, pavyzdžiui, sėkmingą Tiuringo testo atlikimą ar pirmoje šių straipsnių serijos dalyje minėtą Johno Searle’o „Kinų kambario“ mintinį eksperimentą, laikydami pakankamu sąmonės įrodymu, rizikuotume pernelyg greitai užverti vienas svarbiausių sąmonės pažinimo durų. Jeigu intelektinius gebėjimus, informacijos apdorojimą ir gebėjimą tinkamai reaguoti į aplinką laikytume pakankamais sąmoningumo kriterijais, tektų rimtai svarstyti, ar dabartinis DI neturi ne tik žmogui prilygstančio, bet ir gerokai jį pranokstančio intelekto. Tačiau ar tai automatiškai reikštų ir aukštesnio lygmens sąmonę?
Čia svarbu atskirti du dalykus. Jeigu sąmonę tapatiname su intelektinėmis funkcijomis – gebėjimu apdoroti informaciją, daryti išvadas, mokytis ir tinkamai panaudoti turimas žinias, – tuomet DI galimybes vertiname vienu aspektu, kuris jau daugeliu atvejų pranoksta žmogaus galimybes. Tačiau jeigu sąmonę pirmiausia siejame su subjektyvia patirtimi, jos kokybe ir gebėjimu išgyventi pasaulį iš pirmojo asmens perspektyvos (kitas tik žmogui priskiriamas savybes pvz. tiek motorikos, tiek psichikos šiame kontekste neminėsime) klausimas tampa gerokai sudėtingesnis. Net ir įspūdingi DI intelektiniai gebėjimai dar neatsako į klausimą, ar sistema ką nors iš tiesų patiria, ar tik funkciškai imituoja tokį patyrimą.
Juolab, jeigu atsigręšime į Jacques’o Lacano teoriją, galėsime prisiminti jo aprašytą veidrodžio stadiją. Anot filosofo, vaikas, atpažindamas veidrodyje savo atvaizdą, susiduria su vientisu savo kūno vaizdu, kuris tampa svarbiu ego ir savasties formavimosi veiksniu. Lacano požiūriu, šis procesas nėra vien paprastas savęs atpažinimas – vaikas tapatinasi su išoriniu, vientisu savo atvaizdu, kuris tam tikra prasme tampa idealizuotu savęs vaizdiniu. Jeigu tokį savęs suvokimo formavimąsi laikysime vienu iš savasties raidos aspektų, galėsime kelti klausimą, ar dabartinis DI apskritai turi ką nors panašaus į gebėjimą suvokti save kaip atskirą subjektą, turintį santykį su pasauliu ir pačiu savimi. Žinoma, kalbame ne apie biologinį vaiko augimą, o apie savęs kaip atskiros sistemos reprezentavimą ir santykio su aplinka suvokimą.
Kita vertus, šiuolaikinėje filosofijoje ir moksle sąmonės sąvoka nebėra siejama vien su Homo sapiens ar kitais primatais. Vis dažniau svarstoma, kokiomis formomis sąmoningumo požymiai gali pasireikšti ir kitų gyvūnų pasaulyje. Tai dar kartą skatina atsisakyti pernelyg siauro požiūrio į sąmonę ir klausti, kokios sąlygos būtinos jai atsirasti.
Įdomu ir tai, kad esama tyrėjų, kurie siūlo iš naujo pažvelgti į žmogaus ir kitų gyvūnų sąmoningumo skirtumus. Čia galima prisiminti marksistinę mintį, kad gyvūnas tarsi sutampa su savo veikla, nes ji jam nėra vien egzistavimo priemonė, o pats egzistavimas. Žmogui, priešingai, būdingas gebėjimas atsitraukti nuo tiesioginės veiklos, paversti ją apmąstymo objektu ir klausti, kodėl jis daro tai, ką daro. Tačiau ar toks gebėjimas vienodai būdingas visiems žmonėms?
Pavyzdžiui, bioneurologas prof. Sergejus Saveljevas (į lietuvių kalbą esu išvertęs dvi jo knygas, tai Smegenų skurdas ir Smegenų rūšiavimas) siūlo sąmonę skirstyti bent į tris lygmenis. Toks modelis, mokslininko požiūriu, padėtų atskirti daugeliui gyvūnų būdingas sąmoningumo formas nuo sudėtingesnių sąmonės fenomenų kuriuos anot jo, klaidingai priimta laikyti išskirtinai tik žmogaus gebėjimams. Svarbu pabrėžti, kad tai yra paties Saveljevo siūloma interpretacija, o ne visuotinai priimta mokslinė sąmonės klasifikacija.
Čia galime prisiminti ir anksčiau minėtą gyvūno bei žmogaus santykio su savo veikla skirtį. Saveljevas, tarsi kvestionuodamas pernelyg aiškią ribą tarp šių kategorijų, pateikia keletą pavyzdžių. Aukštesnieji primatai geba atpažinti save veidrodyje, o išmokyti ženklų kalbos gali nurodyti savo išvaizdos pokyčius, kuriuos mato atspindyje. Net skruzdėlės, anot mokslininko, rodo gebėjimo skaičiuoti ir kiekybiškai vertinti požymius.
Taigi, Saveljevo požiūriu, sąmoningumo formos gali būti gerokai įvairesnės, nei įprastai manome. Jo pateikiamame modelyje pirmasis lygmuo siejamas su automatizuotomis, įprastomis elgesio formomis ir pagrindinių poreikių realizavimu. Antrasis – su gebėjimu mąstyti, pažinti save ir supančią aplinką. Trečiasis, aukščiausias, siejamas su kūryba ir gebėjimu sukurti tai, ko iki tol nebuvo.
Šio modelio kontekste įdomu pažvelgti į kasdienį žmogaus elgesį. Tikriausiai kiekvienas esame patyrę situacijų, kai tam tikrą laiką praleidžiame beveik neįsisąmonindami aplink vykstančių procesų ir savo pačių veiksmų. Pavyzdžiui, važiuodami gerai pažįstamu maršrutu galime pasiekti kelionės tikslą ir tik tada susimąstyti, kad beveik neprisimename pačios kelionės eigos. Tai dažnai vadiname automatine veikla. Žinoma, toks pavyzdys savaime nereiškia sąmonės nebuvimo – veikiau parodo, kad ne visus savo veiksmus ir aplinkos signalus nuolat stebime sąmoningu dėmesiu.
Vis dėlto šią mintį galima išplėsti ir pažvelgti į gerokai platesnį socialinį reiškinį. Dalis visuomenės atstovų ne tik neužduoda, bet ir nesupranta vadinamųjų egzistencinių klausimų. Jiems svetimas kūrybinis polėkis, savęs pažinimo ar savirealizacijos poreikis, tačiau tuo pat metu jie gali puikiai įgyvendinti šiuolaikinio sėkmingo žmogaus statusui keliamus reikalavimus. Kodėl taip yra? Ar visuomenėje įprastas sėkmės supratimas iš tiesų reikalauja savarankiško mąstymo, ar dažnai pakanka sėkmingai atkartoti jau egzistuojančius elgesio modelius?
Anot Saveljevo, smegenys nėra skirtos nuolat galvoti. Jų veikla pirmiausia susijusi su organizmo išlikimu ir pagrindinių poreikių realizavimu: maitinimusi, dauginimusi ir dominavimu. Šių poreikių įgyvendinimas, jo požiūriu, sudaro esminį kiekvienos visuomenės ir pavienio individo egzistavimo pagrindą. Todėl namas Nicos pakrantėje, naujutėlaitis „Ferrari“ ir daili ilgakojė blondinė gali tapti kone kiekvieno vyro, o šiek tiek pakoregavus detales – ir moters, sėkmingo gyvenimo svajonės simboliais. Žinoma, tai sąmoningai provokuojantis ir supaprastintas pavyzdys, tačiau jis gana taikliai atskleidžia, kaip socialiniai sėkmės idealai gali persipinti su biologiniais poreikiais.
O štai tikrąjį gebėjimą mąstyti, pažinti save ir supančią aplinką – antrąjį sąmonės lygmenį – bei galutinę ir aukščiausią tokio mąstymo formą, kūrybą, Saveljevas sieja su išskirtiniais žmogaus gebėjimais. Tačiau, kaip galima suprasti, šios galimybės būdingos ne visai žmonių rūšiai vienodai, o pavieniams individams, kurių gebėjimus, mokslininko požiūriu, lemia ir individualūs galvos smegenų sandaros ypatumai. Jeigu kūryba nėra vien jau egzistuojančios veiklos imitacija, o tikras gebėjimas sukurti tai, ko iki paties kūrėjo nebuvo, mokslininkas tai sieja su genialumo išraiška, būdinga išskirtinai tik pavieniams Homo sapiens atstovams. Tai būtų trečiasis, aukščiausias, jo siūlomo modelio sąmonės lygmuo.
Panašių bandymų suskirstyti sąmonę į lygmenis esama ir tarp mokslininkų už Atlanto. Pavyzdžiui, amerikiečių teorinis fizikas ir mokslo populiarintojas Michio Kaku, bandydamas paaiškinti sąmonės evoliuciją, pasiūlė savitą jos gradacijos modelį, paremtą informacijos apdorojimo sudėtingumu ir grįžtamojo ryšio ciklais. Mokslininkas išskiria keturis sąmonės lygmenis. Nulinis lygmuo būdingas paprastoms sistemoms, pavyzdžiui, termostatams ar augalams, kurie reaguoja į aplinkos pokyčius ir tam tikrus parametrus. Pirmasis lygmuo siejamas su erdviniu aplinkos suvokimu, būdingu daugeliui gyvūnų, gebančių orientuotis aplinkoje ir nustatyti savo padėtį joje (pvz. ropliai). Antrajam lygmeniui priskiriamas socialinės aplinkos suvokimas – gebėjimas atpažinti kitų individų elgesį, emocijas, santykius ir savo vietą socialinėje grupėje. Aukščiausią, trečiąjį, lygmenį Kaku sieja su žmogaus gebėjimu suvokti laiką, prisiminti praeitį, įvertinti dabartį ir modeliuoti galimas ateities situacijas. Pasak mokslininko, žmogaus sąmonės išskirtinumas atsiskleidžia gebėjimu ne tik reaguoti į aplinką, bet ir mintyse simuliuoti dar neįvykusius įvykius, numatyti savo veiksmų pasekmes bei planuoti ateitį. Taigi Kaku sąmonę traktuoja ne kaip vienalytį reiškinį, o kaip palaipsniui sudėtingėjančią informacijos apdorojimo ir savęs bei aplinkos modeliavimo sistemą.
Tad prieš grįždami prie dirbtinio intelekto, pabandykime pažvelgti į kitą, galbūt dar artimesnį ir ne mažiau paslaptingą reiškinį – patį žmogų. Kaip formuojasi mūsų sąmonė? Kaip išmokstame mąstyti, suvokti save ir atskirti savo mintis nuo kitų žmonių minčių? Kiek mūsų vidinio pasaulio iš tiesų yra tik mūsų pačių, o kiek jame slypi kitų žmonių kalbos, elgesio ir patirties atgarsiai?
Šiame kontekste ypač įdomi Levo Vigotskio kultūrinė-istorinė raidos teorija, leidžianti pažvelgti į kalbos, socialinės aplinkos ir mąstymo sąveiką. Galbūt būtent nuo vaikystėje išmoktos kalbos, mėgdžiojimo ir bendravimo su kitais žmonėmis turėtume pradėti ieškoti atsakymo į klausimą, kaip formuojasi tai, ką vadiname savo „Aš“?
Kaip gimsta mūsų vidinis pasaulis?
Įsivaizduokime mažą vaiką, kuris dar tik mokosi pažinti jį supantį pasaulį. Jis nežino, kaip vadinami daiktai, nesupranta daugelio suaugusiųjų elgesio motyvų, dar negali paaiškinti, ką jaučia ir kodėl vienos situacijos jį džiugina, o kitos gąsdina. Tačiau jis nėra izoliuotas stebėtojas. Nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų jį supa kiti žmonės, jų kalba, gestai, reakcijos, vertinimai ir elgesio modeliai. Būtent per šį santykį su aplinka vaikas pamažu pradeda pažinti pasaulį, o kartu – ir save. Kitaip tariant, tai, ką vėliau laikome savarankišku mąstymu, gebėjimu planuoti, kontroliuoti savo elgesį ar vertinti savo veiksmus, iš pradžių egzistuoja kaip bendravimo ir bendros veiklos dalis.
Vigotskis šį procesą aiškino pasitelkdamas dviejų raidos lygmenų skirtį. Pirmiausia tam tikras gebėjimas pasireiškia tarp žmonių – tarppsichologiniu, arba interpsichologiniu, lygmeniu. Vėliau jis tampa paties individo vidinio gyvenimo dalimi – intrapsichologiniu procesu. Paprasčiau tariant, tai, ką iš pradžių darome kartu su kitais, ilgainiui išmokstame atlikti patys. Tai, ką iš pradžių mums pasako tėvai, mokytojai ar kiti aplinkiniai, pamažu tampa mūsų pačių mąstymo ir elgesio reguliavimo priemone.
Šį procesą nesunku pastebėti kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, mažas vaikas, bandydamas sudėti dėlionę, iš pradžių laukia suaugusiojo pagalbos. Šis parodo, kaip atpažinti detalių formas, kur ieškoti tinkamos vietos, kaip palyginti skirtingus elementus. Ilgainiui vaikas pradeda kartoti suaugusiojo veiksmus, o vėliau – jau pats sau garsiai aiškinti, ką reikia daryti: „Šitas netinka“, „reikia pasukti“, „gal čia?“ Dar vėliau toks garsus komentavimas tampa nebereikalingas. Vaikas vis dar svarsto, ieško sprendimo ir planuoja veiksmus, tačiau visa tai vyksta tyliai, jo paties mintyse.
Būtent šis perėjimas nuo bendravimo su kitais prie vidinio dialogo yra vienas įdomiausių Vigotskio teorijos aspektų. Jis leidžia kitaip pažvelgti į tai, ką vadiname mąstymu.
Nuo kalbėjimo su kitais – prie kalbėjimo su savimi
Vigotskis manė, kad kalba iš pradžių atlieka socialinę funkciją – padeda žmonėms bendrauti, perduoti informaciją, išreikšti poreikius ir koordinuoti bendrus veiksmus. Tačiau vaiko raidoje ji įgyja dar vieną paskirtį: tampa priemone, kuria žmogus pradeda reguliuoti savo paties elgesį.
Stebėdami mažus vaikus galime pastebėti, kad jie dažnai kalba net tada, kai šalia nėra pašnekovo. Žaisdami, piešdami ar atlikdami kokią nors užduotį jie garsiai komentuoja savo veiksmus, klausinėja savęs, kartais net bara save už nesėkmes. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprastas kalbėjimas sau, tačiau Vigotskio požiūriu toks reiškinys turi kur kas gilesnę reikšmę.
Ši vadinamoji privati, arba egocentrinė, kalba nėra vien atsitiktinis vaiko kalbinis aktyvumas. Ji padeda susitelkti, planuoti veiksmus, įveikti sunkumus ir kontroliuoti savo elgesį. Vaikas tarsi perkelia į savo paties veiklą tą bendravimo būdą, kurį anksčiau patyrė santykyje su suaugusiaisiais. Tai, kas iš pradžių buvo išorinis nurodymas, ilgainiui tampa vidine instrukcija.
Vėlesniame raidos etape ši kalba vis labiau internalizuojama – persikelia į vidinį psichikos pasaulį. Taip atsiranda tai, ką vadiname vidine kalba. Ji ne visuomet primena nuoseklų garsiai tariamą sakinį. Dažnai tai tik trumpi žodžiai, nuotrupos, asociacijos ar mintyse susiformuojančios reikšmės, kuriomis vadovaujamės priimdami sprendimus.
Tačiau čia svarbu atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę: mes ne tik išmokstame kalbėti su savimi – mes išmokstame mąstyti naudodamiesi kalba, kurią iš pradžių gavome iš kitų. Tai nereiškia, kad visas žmogaus mąstymas vyksta žodžiais ar kad be kalbos apskritai neįmanoma jokia sąmoninga patirtis. Tačiau kalba suteikia mums priemones, kuriomis galime savo patirtį įvardyti, susisteminti, palyginti ir apmąstyti.
Ar mūsų vidinis balsas iš tiesų yra mūsų?
Šioje vietoje Vigotskio teorija įgyja ir filosofinį matmenį. Jeigu mūsų vidinė kalba formuojasi iš bendravimo su kitais žmonėmis, tuomet kyla gana intriguojantis klausimas: kieno balsu iš tiesų kalbame patys su savimi?
Tikriausiai daugeliui pažįstama situacija, kai prieš priimdami svarbų sprendimą mintyse girdime ne tik savo argumentus, bet ir anksčiau girdėtus kitų žmonių vertinimus. Vienu atveju tai gali būti tėvų perspėjimas, kitu – mokytojo pastaba, dar kitu – kadaise išgirsta padrąsinanti frazė. Net ir mūsų vidinis savęs vertinimas neretai primena tai, kaip mus vertino aplinkiniai.
Vaikas, kuris nuolat girdėjo, kad yra nepakankamai gabus, ilgainiui gali pats sau kartoti panašius vertinimus. O tas, kuris buvo skatinamas bandyti, klysti ir ieškoti sprendimų, gali išsiugdyti visai kitokį santykį su savo nesėkmėmis. Žinoma, tai nėra tiesioginis ar neišvengiamas priežastinis ryšys – žmogaus raida priklauso nuo daugybės aplinkybių. Tačiau Vigotskio teorija leidžia suprasti, kad mūsų santykis su savimi nėra susiformavęs visiškoje tuštumoje ir negali būti aiškinamas vien smegenų sandaros ypatumais.
Šiuo požiūriu savastis nėra vien kažkas, ką žmogus atsineša gimdamas ir vėliau tik atskleidžia. Ji taip pat formuojasi per santykį su kitais: per jų reakcijas, kalbą, lūkesčius, pritarimą ir nepritarimą. Mes mokomės ne tik pavadinti aplinkos reiškinius, bet ir suprasti, kaip į juos reikėtų reaguoti, ką laikyti tinkamu ar netinkamu, kuo didžiuotis ir dėl ko gėdytis.
Šią mintį galima iliustruoti ir vienu neįprastu istoriniu pasakojimu, kuris neretai siejamas su literatūriniu Mauglio personažu. XIX a. Indijoje buvo užfiksuotas berniuko Dinos Sanicharo atvejis. Pasak to meto liudijimų, jis buvo rastas gyvenantis tarp vilkų ir vėliau perduotas žmonių globai. Tačiau sugrįžimas į žmonių pasaulį nebuvo paprastas: berniukas sunkiai prisitaikė prie įprastų socialinio elgesio normų, vengė drabužių, judėjo keturiomis, o kalbos taip ir neišmoko. Nors šio pasakojimo detalės nėra iki galo patikimos, jis kelia svarbų klausimą: kas nutinka žmogaus raidai, kai pirmaisiais gyvenimo metais jis nepatiria įprasto žmogiškojo bendravimo?
Tačiau būtų neteisinga manyti, kad žmogus tėra pasyvus aplinkos nuostatų perėmėjas. Internalizacija nėra paprastas kitų žmonių minčių nukopijavimas į savo sąmonę. Perimdamas kalbą, elgesio modelius ir kultūrines reikšmes, žmogus juos savaip interpretuoja, derina su asmenine patirtimi, kartais atmeta, o kartais sukuria visiškai naujas prasmes. Būtent čia atsiveria galimybė kalbėti apie individualumą ir savarankišką mąstymą.
Pasaulis, kurį paveldime dar nepradėję jo pažinti
Vigotskio teorijoje itin svarbi ir kultūrinė aplinka. Žmogus gimsta pasaulyje, kuriame jau egzistuoja ne tik daiktai ir gamtos reiškiniai, bet ir ištisos simbolių sistemos, sąvokos, normos, tradicijos bei vertinimai. Mes nepatys sugalvojame kalbą, kuria mąstome, skaičių sistemą, kuria matuojame pasaulį, ar sąvokas, kuriomis apibūdiname save ir kitus. Visa tai perimame iš ankstesnių kartų.
Kitaip tariant, kultūra tampa savotišku žmogaus pažinimo įrankių rinkiniu. Ji ne tik padeda perduoti jau sukauptas žinias, bet ir formuoja būdus, kuriais tas žinias galime įgyti. Skirtingos kalbos, simboliai ir socialinės praktikos suteikia skirtingas galimybes klasifikuoti, apibendrinti ir interpretuoti patirtį.
Pavyzdžiui, vaikas iš pradžių gali tiesiog patirti nemalonų jausmą, kurio dar nemoka atskirti nuo kitų panašių išgyvenimų. Tačiau išgirdęs, kaip suaugusieji kalba apie baimę, gėdą, nusivylimą ar pavydą, jis pamažu išmoksta šias būsenas atpažinti ir įvardyti. Vėliau gali ne tik pasakyti, ką jaučia, bet ir pradėti svarstyti, kodėl taip jaučiasi, kas sukėlė šį išgyvenimą ir kaip į jį reikėtų reaguoti.
Žinoma, tai nereiškia, kad žmogus negali patirti emocijos, kurios dar nemoka įvardyti. Tačiau kalba suteikia galimybę tą patirtį paversti apmąstymo objektu. Taip atsiranda tam tikras atstumas tarp mūsų ir tiesioginio išgyvenimo: galime ne tik jausti, bet ir suvokti, kad jaučiame; ne tik reaguoti, bet ir klausti savęs, kodėl reaguojame būtent taip.
Čia galime įžvelgti vieną svarbiausių žmogaus savimonės prielaidų – gebėjimą paversti patį save savo mąstymo objektu. Šioje vietoje, kaip ir pirmoje straipsnių apie sąmonės ir dirbtinio intelekto sąveiką dalyje, norisi įterpti Rene Descartes’o ištarą „Cogito, ergo sum“.
Mokymasis kaip galimybė tapti tuo, kuo dar nesame
Dar viena reikšminga Vigotskio teorijos sąvoka – artimiausios raidos zona. Ja psichologas apibūdino skirtumą tarp to, ką vaikas jau geba atlikti savarankiškai, ir to, ką jis gali padaryti padedamas labiau patyrusio žmogaus.
Ši idėja svarbi ne tik pedagogikai. Ji leidžia pažvelgti į žmogaus raidą kaip į nuolatinį tapsmo procesą. Mes ne tik veikiame remdamiesi jau turimais gebėjimais – bendraudami, stebėdami ir mokydamiesi galime atlikti tai, ko dar nesugebame savarankiškai. O ilgainiui tai, kas anksčiau buvo įmanoma tik su kito žmogaus pagalba, tampa mūsų pačių gebėjimu.
Taigi kitas žmogus mūsų raidoje nėra vien informacijos šaltinis. Jis gali tapti savotišku tarpininku tarp to, kas esame dabar, ir to, kuo dar tik galime tapti. Šiuo požiūriu žmogaus psichinė raida nėra užbaigtas ir nekintantis procesas. Ji nuolat plečiasi, keičiasi ir įgyja naujų formų, priklausomai nuo mūsų patirties, socialinių santykių ir kultūrinės aplinkos.
Vis dėlto Vigotskio teorija nėra vienareikšmis atsakymas į visus klausimus apie sąmonės prigimtį. Ji padeda suprasti, kaip formuojasi aukštesniosios psichinės funkcijos, kaip kalba tampa mąstymo priemone ir kaip žmogus išmoksta reguliuoti savo elgesį bei apmąstyti save. Tačiau ji savaime nepaaiškina, kodėl šiuos procesus lydi subjektyvus išgyvenimas – kodėl pasaulį ne tik apdorojame, bet ir patiriame iš pirmojo asmens perspektyvos.
Kita vertus, net pats pagrindinis kalbos elementas – žodis – leidžia pažvelgti į žmogaus individualios patirties ir pasaulio suvokimo santykį. Čia galima prisiminti Jeano-Paulio Sartre’o filosofijoje plėtotą skirtį tarp žodžio, vaizdinio ir paties objekto. Tarkime, ištarę žodį „stalas“, nebūtinai įsivaizduojame vieną konkretų, visiems vienodą stalą. Vienam prieš akis iškyla vaikystės namų virtuvės stalas, kitam – darbo stalas, trečiam – visai abstrakti šio daikto samprata. Žodis suteikia bendrą reikšmę, tačiau konkretus vaizdinys ir su juo susijusi patirtis priklauso nuo paties žmogaus. Taigi žodis ne tik nurodo daiktą ar savybę, bet ir tampa savotišku tiltu tarp bendros, socialiai įtvirtintos reikšmės ir individualaus patyrimo.
Šiame pavyzdyje galime įžvelgti ir tam tikrą paradoksą: kalba, kurią perimame iš kitų žmonių, tampa priemone išreikšti tai, kas kiekvienam iš mūsų yra individualu. Žodžiai yra bendri, tačiau jų žadinamos asociacijos, vaizdiniai ir išgyvenimai nebūtinai sutampa. Galbūt būtent čia prasideda viena įdomiausių žmogaus savasties paslapčių – kaip iš bendros, socialiai paveldėtos kalbos gimsta individualus vidinis pasaulis? Galbūt šioje vietoje pravartu prisiminti ir anksčiau minėto prof. S. Saveljevo požiūrį į individualią smegenų morfologiją, kurią mes atsinešame į šį pasaulį jau gimdami?
Ir vis dėlto Vigotskio teorijos reikšmė mūsų svarstomam klausimui yra didžiulė. Jeigu žmogaus mąstymas ir savęs suvokimas formuojasi per kalbą, socialinius santykius ir kultūrinės patirties perėmimą, tuomet sąmonė negali būti nagrinėjama vien kaip izoliuotose smegenyse vykstantis procesas. Žmogaus vidinis pasaulis iš dalies yra ir jo santykių su kitais žmonėmis istorija.
Geležinis medkirtys: ar technologijos pakeis ir mūsų žmogiškąją prigimtį?
Šiuolaikinis žmogus, o ypač ta karta, kuri auga kartu su dirbtiniu intelektu, dalyvauja nepaprastai sparčiame transformacijos procese. Norėtųsi tikėti, kad tai evoliucija, o ne involiucija, tačiau akivaizdu, kad pokyčiai vyksta gerokai sparčiau, nei spėjame juos suvokti ar įvertinti.
Tobulėja ne tik mūsų galimybės pakeisti atskiras kūno dalis sintetiniais ar mechaniniais pakaitalais, bet ir technologijos, leidžiančios perimti net kai kurių vidaus organų funkcijas. Bionika, pažangūs protezai, dirbtinės širdys ir kiti medicinos pasiekimai vis labiau plečia ribas tarp biologinio ir dirbtinio. Net sporto pasaulyje, ypač paralimpinėse varžybose, vis dažniau susiduriame su situacija, kai varžosi ne tik sportininkų fizinės galimybės kartu su farmacijos kompanijomis ar politinės intrigos, bet ir technologijų kūrėjų pasiekimai. Bėgimo takelyje susitinka žmogaus kūnas, inžinerija ir technologinė pažanga, o klausimas, kur baigiasi žmogaus gebėjimai ir prasideda technologinis pranašumas, tampa vis aktualesnis.
Tačiau akivaizdu jog reikšmingesni pokyčiai vyksta ne mūsų kūne, o ten, kur jų nematome – žmogaus mąstyme, pažinimo procesuose ir visoje psichikos struktūroje. Kol technologijos padeda keisti fizinį kūną, dirbtinis intelektas vis sparčiau keičia mūsų santykį su informacija, žiniomis, atmintimi, kūryba ir pačiu mąstymu. Jis tampa ne tik įrankiu, bet ir savotišku pašnekovu, patarėju, mokymosi partneriu, o kartais net tarpininku tarp mūsų ir pasaulio (šio straipsnio autoriui jis buvo nepamainomas pagalbininkas taisant daugybe gramatinių klaidų). Galbūt dar nesuvokiame, kokią įtaką tai turės žmogaus savivokai, gebėjimui savarankiškai mąstyti ir apskritai tam, ką vadiname savo vidiniu pasauliu.
Šioje vietoje norisi prisiminti vieną literatūrinį personažą – Geležinį medkirtį iš L. Franko Baumo knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Kadaise jis buvo paprastas žmogus, tačiau dėl nelaimingų atsitikimų ir palaipsniui pakeistų kūno dalių galiausiai tapo geležine būtybe. Jo istorija primena gerai žinomą Tesėjo laivo paradoksą: jeigu palaipsniui pakeistume visas laivo dalis, ar jis vis dar būtų tas pats laivas? O jeigu žmogaus kūno dalis viena po kitos pakeistume dirbtinėmis, ar jis vis dar liktų tuo pačiu žmogumi?
Tačiau Geležinio medkirčio istorijoje slypi ir kita, galbūt dar svarbesnė mintis. Nepaisant to, kad jo kūnas tapo geležinis, jis neprarado žmogiškųjų jausmų. Priešingai – jis ilgėjosi širdies, troško mylėti, užjausti ir išgyventi emocijas. Jo fizinė prigimtis pasikeitė, tačiau žmogiškumo paieškos išliko.
Galbūt ši metafora leidžia pažvelgti į žmogaus ir dirbtinio intelekto santykį iš kitos pusės. Geležinis medkirtys buvo žmogus, kurio kūnas pamažu tapo dirbtinis, tačiau jo vidinis pasaulis išliko žmogiškas. O dirbtinis intelektas, priešingai, yra dirbtinė sistema, kuri vis geriau perima žmogaus kalbą, žinias, elgesio modelius ir net geba įtikinamai atkartoti emocines reakcijas. Tad kyla klausimas: ar vieną dieną šios dvi kryptys nesusitiks? Ar žmogus, vis labiau integruodamas technologijas į savo kūną ir mąstymą, netaps savotišku Geležiniu medkirčiu, o dirbtinis intelektas, perimdamas vis daugiau žmogiškųjų funkcijų, priartės prie to, ką šiandien laikome savarankišku mąstymu? Vis dėlto lieka svarbiausias klausimas: kas iš tiesų sudaro mūsų žmogiškąją prigimtį? Biologinis kūnas, smegenų veikla, gebėjimas mąstyti, kalbėti, mylėti, kentėti, kurti ar visa tai, ko dar nemokame tiksliai apibrėžti? Galbūt ateityje galėsime pakeisti beveik visas fizines žmogaus kūno dalis (smegenų implantai jau išbandomi su žmonėmis), patikėti mašinoms didelę dalį savo intelektinių funkcijų, tačiau vis tiek liks klausimas, kurio negalėsime išspręsti vien technologinėmis priemonėmis: ar tai, kas lieka, vis dar yra žmogus? Ir ar tai, kas vis labiau panašėja į žmogų, iš tiesų ką nors išgyvena?