Daugeliui bandymai paaiškinti sąmonę yra tarsi mėgstamo triuko atskleidimas – jei sužinai kaip jis atliekamas, amžiams gali prarasti tikėjimą stebuklais. Taigi, jei nesate pasirengę suabejoti savo įsitikinimais, šis straipsnis skirtas ne jums. O jeigu jus visada džiugina naujos žinios, informacija, kad žmogų sudaro maždaug 100 trilijonų ląstelių, kurios veikia kartu, neturėtų jūsų nustebinti. Stebina kitas dalykas – atskirai nė viena iš šimto trilijonų žmogaus kūno ląstelių neturi sąmonės. Ląstelėms nesvarbu, kas mes esame, kokie esame ir kodėl. Tai reiškia, kad norint paaiškinti sąmonę, reikia suprasti, kaip atsitiko, kad šimtai, milijonai, milijardai ir trilijonai mažyčių ląstelių, kurios pačios nieko nesuvokia ir nelabai skiriasi nuo bakterijų, sukuria unikalią asmenybę, galinčią mąstyti.
Kontrolės iliuziją ir memų karas
Tafto universiteto (JAV) profesorius, amerikietis, kognityvinės filosofijos atstovas Danielis Dennettas savo mokslinę veiklą skyrė sąmonės prigimties tyrimams. Dennettas bando paaiškinti, kaip biologiniai procesai žmogaus kūne sukuria nesibaigiantį minčių ir vaizdų srautą. Ir pirmas dalykas, apie kurį profesorius kalba savo paskaitose ir knygose, yra tas, kad mūsų sąmonė nėra tokia paslaptinga, kaip mes apie ją galvojame. Tam tikra prasme sąmonės veikla primena žmogaus atminties veikimą. O ji, kaip mes gerai žinome, nėra tobula.
Daugelis tyrinėtojų nagrinėja atminties netikslumo reiškinius. Viena garsiausių yra amerikiečių psichologė Elizabeth Loftus. „Ted Talks“ paskaitos pradžioje Loftus pasakoja apie vyrą vardu Steve’as Titusas, kuris buvo apkaltintas ir nuteistas kalėti už moters išprievartavimą. Kai auka liudijo pirmą kartą, ji atkreipė dėmesį į Titą, nes jis buvo labiausiai panašus į prievartautoją. Antrame liudijime moteris buvo tikra, kad nusikaltimą įvykdė Steve’as Titas. Vėliau, po kelerių metų, Titas buvo išteisintas, nes buvo rastas tikras prievartautojas, o jo kaltė buvo įrodyta atlikus DNR testą. Nepaisant to, Steve’o Taituso gyvenimas dėl įkalinimo buvo sugriautas ir netrukus po išleidimo jis mirė, matyt, dėl patirto didžiulio streso. Ir tokių istorijų yra daug.
Sąmonės darbas, kaip ir mūsų atmintis, nėra tobulas. Mes paprasčiausiai nepastebime daugumos vykstančių procesų, pavyzdžiui, mąstymo. Be to, visus sprendimus, kuriuos mes priimame, smegenys priima keliomis sekundėmis anksčiau nei mes apie juos pagalvojome. Tas pats nutinka ir su klaidingais prisiminimais – smegenys užpildo neegzistuojančios informacijos spragas. Pasirodo, mes nekontroliuojame svarbiausių gyvenimo procesų, nors mums atrodo priešingai. Milijardų neuronų bendro ir suderinto darbo dėka smegenys sukuria visišką savo proto kontrolės iliuziją. Taip išeina, kad sąmonė yra gudrybių ir apgaulių rinkinys, kurį smegenys sumaniai naudoja. Bet kaip tai atsitiko?
Natūraliosios atrankos evoliucijos teorija, kurią pirmą kartą aprašė Charlesas Darwinas 1859 m., Apibūdina milijonų gyvų rūšių Žemėje, įskaitant žmones, vystymosi istoriją. Per milijonus metų evoliucija sukūrė vis sudėtingesnius kognityvinius (pažinimo) sugebėjimus. Tam tikru mastu juos turi visi – jūrų arkliukas, omaras ir jūsų katė. Tačiau šimpanzių pažintinės galimybės yra pranašesnės už delfinų, o mūsiškės pažengė dar toliau. Būtent mūsų pažintiniai sugebėjimai daro mus ypatingais – mes ne tik elgiamės remdamiesi kai kuriomis priežastimis, bet ir suvokiame šias priežastis savyje ir kituose. Be to, mes klausiame savęs apie tam tikrų veiksmų priežastis ir sugebame atsakyti į šiuos klausimus. Tai suteikia mums galimybę planuoti savo veiksmus ir numatyti jų pasekmes. Dalinamės informacija ir žiniomis su kitais. Nė vienas gyvas padaras Žemėje nesugeba nieko panašaus.
Natūrali genų atranka nėra vienintelė to priežastis. Kai kalbame apie sąmonę, mes taip pat kalbame apie kultūrinę evoliuciją – natūralią memų atranką, kurie pasak Ričardo Davkinso, yra kultūrinės informacijos vienetai, kopijuojantys patys save reprodukcijai. O memai, kurie kopijuojasi geriau, išgyvena. Žmogaus kultūra yra memų gyvenamoji buveinė. Tokiu būdu sąmonės atsiradimą galime paaiškinti daugeliu veiksnių, dariusių įtaką Homo Sapiens evoliucijai.
(vertėjo pastaba: Memas – kultūrinės informacijos vienetas, vieno proto perduodamas kitam. Tokią sąvoką 1976 m. sukūrė biologas – evoliucinionistas Ričardas Dokinsas. Dokinsas yra pasakęs: „Memų pavyzdžiai yra melodijos, lengvai pagaunamos frazės, drabužių mados, būdas žiesti puodus“ wikipedia.org)
Ar radikalios idėjos gali paaiškinti sąmonę?
Šiandien mokslininkai negali tiesiogiai priartėti prie sąmonės tyrimų. Padėtį riboja tai, kad, viena vertus, neurobiologai tiria smegenų sritis, kurios yra susijusios su sąmoninga veikla – pavyzdžiui, veido atpažinimas, skausmo pojūtis ar laimės būsena. Bet sąmonės tyrimų mokslas vis tiek išlieka santykinis mokslas, jis nieko nepaaiškina. Mes žinome, kad tam tikros smegenų dalys yra atsakingos už tam tikras sąmoningas reakcijas, tačiau nežinome, kodėl? Pastaraisiais metais buvo įgyvendinta daugybė atradimų apie įvairių smegenų sričių darbą. Taigi, visai neseniai mes jums pasakojome, kad mokslininkai sugebėjo aptikti visiškai naują signalą žmogaus smegenyse, kurio anksčiau niekas nežinojo. Tai puiku, bet ar tai priartina mus prie atsakymo į klausimą, kas yra sąmonė?
Kalbėdamas „Ted Talks“, Australijos filosofas, besispecializuojantis sąmonės filosofijoje, Davidas Chalmersas, palygina žmogaus sąmonę su subjektyviu filmu, kuris nuolatos rodomas prieš akis. Klausimas, kuris labiausiai rūpi mokslininkui, yra tas, kodėl elgesį, kurį galima paaiškinti biologine prasme, kaip tai daro Stanfordo universiteto neurobiologijos profesorius Robertas Sapolsky, lydi subjektyvi patirtis? Bet mes negalime paaiškinti šios subjektyvios patirties egzistavimo taip, kaip fizika paaiškina chemiją, chemiją, biologiją ir iš dalies psichologiją. Norint suprasti, kas yra sąmonė, reikia radikalių idėjų.
Būtent tokią siūlo Danielis Dennettas. Jo manymu, tiriant sąmonę nėra jokių sudėtingų problemų. Anot Dennetto, visa šio subjektyvaus filmo idėja suponuoja iliuziją, kurią mums suteikia smegenys. Todėl mokslas gali paaiškinti tik objektyvų smegenų elgesio funkcionavimą. Dennetto idėja, mano nuomone, yra pati tikriausia iš visų kitų. Bet norint sukurti panašią neurobiologinę sąmonės teoriją, reikia atlikti daugybę tyrimų.
Tie, kurie nesutinka, kad sąmonė yra tik iliuzija, kurią sumaniai sukuria smegenys, siūlo dar radikalesnes sąmonės teorijas. Taigi Davidas Chalmersas siūlo sąmonę laikyti kažkuo fundamentaliu – kaip pagrindinius fizikos dėsnius. Fizikoje tokios sąvokos kaip erdvė, laikas ir masė yra esminės. Remdamiesi šiomis sąvokomis, mokslininkai išveda tolesnius principus ir taisykles – visuotinės gravitacijos dėsnį, kvantinės mechanikos dėsnius ir kt. Pažymėtina, kad visos išvardytos pagrindinės savybės ir dėsniai niekaip kitaip nebeaiškinami. Mes priimame juos kaip savaime suprantamus ir jų pagrindu sudarome pasaulio vaizdą. Panašus požiūris, pasak Chalmerso, atveria naujas galimybes mokslui, nes reikės tyrinėti fundamentalius sąmonę valdančius dėsnius. Šios taisyklės taip pat turėtų sutapatinti sąmonę su kitais pagrindiniais principais – erdve, mase, laiku ir kitais fiziniais procesais. Mes nežinome, kas yra šios taisyklės, bet galime pabandyti jas surasti.
Antra ne mažiau radikali ir galbūt beprotiška idėja, apie kurią kalba Chalmersas, yra panpsichizmas. Teorija teigianti, kad sąmonė yra universali ir bet kuri sistema tam tikru mastu ją turi. Pagal šią teoriją, tiksliau tariant, hipotezę, net elementariosios dalelės ir fotonai turi sąmonę. Pati idėja, žinoma, nėra ta, kad elektronai ir fotonai būtų intelektualiai išvystyti, bet kad šios dalelės turi tam tikrą primityvų sąmonės pojūtį. Nepaisant to, kad ši idėja mums atrodo prieštaraujanti sveikam protui, žmonėms kurių kultūroje žmogaus protą laiko kaip vieną iš gamtos sudedamųjų, panpsichizmo teorija atrodo gana logiška.
Nepaisant to, norint rasti atsakymą į klausimą, kas yra sąmonė, verta atkreipti dėmesį į tai, kaip vyko smegenų evoliucija. Galų gale mes siunčiame raketas į kosmosą ir mokslo dėka nugalėjome tokias pavojingas ligas kaip raupai. Taigi anksčiau ar vėliau mokslininkai galės sukurti vieningą sąmonės teoriją.
Kaip mokslas paaiškina sąmonę?
Dėl to, kad į sąmonę dažnai buvo atsižvelgiama religijos, filosofijos ir pažinimo mokslo kontekste, evoliucijos procesams nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Galbūt dėl šios priežasties mes tiek mažai žinome, kaip ir kada atsirado žinių adaptacinė vertė. Tačiau yra gerų naujienų – į šiuos klausimus gali atsakyti nauja teorija, kuri atsirado maždaug prieš penkerius metus.
Anot „The Atlantic“, Dėmesio schemos teorijos (AST) sąmonė iškilo norint išspręsti vieną iš pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria bet kuri nervų sistema: aplink yra per daug informacijos, o smegenys tiesiog negali jos pilnai apdoroti. Remiantis šia teorija, evoliucijos metu smegenys sukūrė vis sudėtingesnius kelių pasirinktų signalų gilaus apdorojimo mechanizmus kitų sąskaita, o AST sąmonė yra šios evoliucijos sekos galutinis rezultatas. Jei teorija yra teisinga, o tai dar reikia išsiaiškinti, sąmonė palaipsniui vystėsi per pastaruosius pusę milijardo metų ir yra daugelyje stuburinių rūšių. Be to, AST neprieštarauja Dennetto sąmonės teorijai.
Ir vis dėlto sąmonės tyrimuose mokslininkai nėra pažengę tiek, kiek mums norėtųsi. Nepaisant to, iš daugybės klausimų ir nežinomų dalykų galime išskirti, tai ko neurobiologiniai tyrimai mums tikrai nesuteiks. Kaip Robertas Sapolsky rašo savo knygoje „Gero ir blogo biologija. Kaip mokslas paaiškina mūsų veiksmus “, neurobiologija neprivalo įrodyti to kas akivaizdu, kaip ir įrodyti vidines psichines būsenas visai nereikalinga. Taigi, šiandien yra MRT tyrimas, kurio dėka mokslininkai sužinojo, kad PTSS formuojasi prie riboto smegenų pažeidimo, o serijinių žudikų smegenys, kurias išsamiai aprašėme mūsų „Yandex.Zen“ kanale, fiziologiškai skiriasi nuo kitų žmonių smegenų. Vis dėlto, pasak Sapolskio, svarbiausia, kad neurobiologija negali būti naudojama jutimams ar mintims įrodyti, nes egzistuoja vertinimų dvilypumas. Pvz., Jei asmuo padarė nusikaltimą, o tada mokslininkai sužinojo, kad jis tai padarė, nes beveik visos jo kaktos žievės skilties ląstelės kurios atsakingos už elgesio kontrolę, išmirė, tai reikštų biologinius ar organinius to, kas įvyko, paaiškinimus.
Tačiau kaip tokiu atveju neurobiologiniai tyrimai gali sudaryti dar neegzistuojančios vieningos sąmonės teorijos pagrindą? Jei atidžiai pažiūrėsime, pamatysime, kad šiandien mokslas esmingai paaiškina keisto, agresyvaus, seksualinio ir net religinio elgesio priežastis. Neurobiologijos požiūriu smegenys yra net ne toje vietoje, kurioje atsiranda elgesys. Smegenys yra susitelkimo vieta, kur visi veiksniai susilieja ir susibūrę kaip vieningas frontas, inicijuoja elgesį. Gal ir sąmonės nereikėtų vertinti atskirai nuo elgesio ar kitų procesų? Taigi, kognityvinių filosofų, neurobiologų, evoliucijos biologų ir kitų mokslininkų darbo dėka šiandien turime įvadinių duomenų, leidžiančių mums artimiau suprasti, kas yra sąmonė. Moksliniu požiūriu, žinoma.
Straipsnio autorė: Lyubov Sokovikova
Išvertė: Andrejus Larionovas
hi-news.ru