Viena iš pagrindinių šiuolaikinių neuromokslų dogmų teigia, kad ilgalaikė žmonių ir gyvūnų atmintis yra ne kas kita, kaip informacija apie jų individualią praeitį, įrašyta į kokią nors fizinę terpę, esančią smegenų viduje. Šiuo požiūriu informacijos įrašymas į mūsų atmintį iš esmės vykdomas taip pat, kaip, pavyzdžiui, informacijos įrašymas į elektroninę laikmeną: fiksuojant praeities įvykių pėdsakus, lokalizuotus fiziškai, tačiau dabartyje ir todėl turi tik netiesioginį ryšį. Taigi mes prisimename ne praeitį (prieiga prie jos absoliučiai uždaryta), o tik jos pėdsakus, lokalizuotus dabartyje.
Šiame straipsnyje pabandysime pagrįsti alternatyvią hipotezę apie atminties prigimtį, pagal kurią bent dalis ilgalaikės atminties neegzistuoja smegenyse realiai egzistuojančios engramos (įrašo) pavidalu, o egzistuoja tiesioginės prieigos prie praeities forma (praeities smegenų būsenų arba sąmonės pavidalu). Akivaizdu, kad šiuo atveju atitinkama dalis informacijos apie praeitį nėra saugoma dabartinėje smegenų būsenoje (informacija apie praeitį skaitoma tiesiai iš praeities), todėl galime kalbėti apie ekstrasomatinę (išorinę) of-body) šio ilgalaikės atminties komponento pobūdį.
Ši hipotezė apie atminties mechanizmą kaip tam tikrą tiesioginės prieigos prie praeities formą, žinoma, nėra nauja. Dar XIX amžiaus pabaigoje Anri Bergsonas savo veikale „Materija ir atmintis“ (1897) pasiūlė panašų būdą paaiškinti vieno iš ilgalaikės atminties komponentų veikimą, kuriuos jis pavadino „dvasios atmintimi“. Dvasios atmintis, pasak Bergsono, yra asmeninio gyvenimo įvykių prisiminimai, t.y. biografinė atmintis, kuri turi aiškią laiko koreliaciją (visi asmeninio gyvenimo įvykiai prisimenami kaip susiję su vienu ar kitu konkrečiu praeities laikotarpiu). Šiuolaikinėje psichologijoje Bergsono „dvasios atminties“ samprata atitinka „epizodinės atminties“ sąvoką.
Anot Bergsono, be „dvasios atminties“, kuri turi „ekstrasomatinį“ pobūdį (nes ji išgaunama tiesiogiai apmąstant praeitį), yra ir „kūno atmintis“, kuri priešingai, egzistuoja kaip praeities įrašas, egzistuojantis dabartyje, t.y . kaip informacija, „užrašyta“ ant kokio nors neurobiologinio substrato. „Kūno atminties“ pavyzdžiu gali pasitarnauti – instrumentiniai žmonių ir gyvūnų įgūdžiai, lavinami kartojant tam tikrus pratimus, sąlyginiai refleksai ir jų deriniai (dinaminiai stereotipai). Šios atminties formos neturi jokio „laikinio įspaudo“. Svarbus skirtumas tarp „kūno atminties“ ir „dvasios atminties“, pasak Bergsono, yra tas, kad pirmoji atminties forma reiškia poreikį kartoti individo stimulus ir (arba) veiksmus, kad būtų užtikrintas stiprus ilgalaikis įgūdžio ar reflekso saugojimas, o antrasis („atminties dvasia“), tokio kartojimo nereikalauja: tam, kad asmeninės biografijos įvykiai „įsispaustų“ mūsų atmintyje, pakanka, kad subjektas tai išgyventų vienintelį kartą.
Filosofinis Bergsono hipotezės apie „ekstrasomatinės“ „dvasios atminties“ egzistavimą pagrindimas yra jo intuityvi žinių teorija, pagal kurią juslinis suvokimas interpretuojamas ne kaip „objektyvios tikrovės atspindys sąmonėje“, o kaip „ tiesioginė prieiga prie pačių daiktų originale“. Ši idėja savo ruožtu pasirodė kaip būdas įveikti epistemologinius paradoksus, kylančius iš „klasikinės“ reprezentacinės suvokimo teorijos (šioje teorijoje iškilo neišspręstas klausimas: kaip mes galime išplėtoti idėja realybėje kuri neatitinka mūsų atžvilgiu, jei viskas, ką turime suvokime ir mąstyme, yra tik mūsų pačių sąmonės būsenos). Ekstrasomatinis „dvasios atminties“ mechanizmas buvo akivaizdžiai reikalingas Bergsonui, norint išplėsti savo „tiesioginių žinių“ teoriją ir atminties atžvilgiu. Kadangi praeities įvykiai nebeegzistuoja dabartyje, nereprezentacinis atminties pobūdis gali būti interpretuojamas tik kaip tiesioginė („per laiką“) prieiga prie tikrų praeities įvykių.
Bergsono atminties teorijos patikimumas priklauso nuo to, ar mes priimame jo intuityvistinę žinių teoriją, ar ne. (Tačiau atkreipkite dėmesį, kad Bergsonas savo darbe rėmėsi ne tik filosofiniais argumentais, bet ir tuo metu žinomais besiformuojančios neuropsichologijos duomenimis). Mūsų požiūriu, intuityvus juslinio pažinimo modelis yra labai abejotinas, nes aiškiai prieštarauja žinomiems juslinio suvokimo fiziologijos ir psichologijos duomenims, kurie rodo reprezentatyvų juslinės prieigos prie tikrovės pobūdį (mes matome ne „pačius daiktus“, o jų vaizdus ar „kopijas“ savo jutiminėje sąmonėje, sukurtus sudėtingo, tarpininkaujančio neurofiziologinio proceso kompleksu). Tos pačios epistemologinės problemos, kurias sprendžiant reikėjo diegti tiesioginės prieigos prie tikrovės sampratą juslinio suvokimo lygmeniu, gali būti efektyviai sprendžiamos kitu, labiau tradiciniu būdu – galime, pavyzdžiui, platonizmo dvasios kontekste postuluoti „tiesioginę prieigą prie tikrovės“ ne jutiminiu, o viršsensoriniu, intelektualiniu pažinimo lygmeniu (matome daiktų vaizdinius, bet mąstome „pačius daiktus“).
Jeigu juslinis suvokimas pasižymi kaip tarpininkaujanti savybė, tai, akivaizdu, atminties prigimtis ta pati – jutiminėje plotmėje prisimename ne pačius daiktus, o subjektyvius jų vaizdinius. Todėl hipotezė apie „ekstrasomatinės“ atminties egzistavimą, veikiančią „tiesioginės prieigos prie praeities“ principu, turi būti formuluojama kitaip: atmintis nėra tiesioginė prieiga prie praeities objektų egzistavimo išoriniame pasaulyje, o yra tam tikra tiesioginės prieigos forma prie mūsų pačių sąmonės būsenų praeityje. Šiuo požiūriu sąmonė pasižymi fundamentale nelokalumo laike savybę. Tik juslinės sąmonės būsenos, kurias sukelia jutiminė stimuliacija, yra lokalizuotos trumpoje laiko atkarpoje, kurią vadiname „dabartiniu laiku“, „kas vyksta dabar“. Tačiau viršjuslinėje (semantinėje, mentalinėje) sferoje sąmonė laisvai peržengia „dabar“ ribas ir gali, visų pirma, tiesiogiai spręsti savo praeities, tiek juslinius, tiek semantinius išgyvenimus, tiesiogiai „skaityti“ informaciją iš praeities ir vienokioje ar kitokioje formoje perkelti ją į dabartį. Akivaizdu, kad tokiai atminčiai nereikia jokio realiai egzistuojančio materialaus nešiklio, todėl ji egzistuoja „ekstrasomatiškai“ atsižvelgiant į tikrąją mūsų smegenų ir visos nervų sistemos būklę. Šiuo atveju mūsų sąmonėje yra tam tikra „laiko mašina“, leidžianti nukeliauti į savo praeitį ir apmąstyti praeities mūsų pačių sąmonės būsenas „originaliai“, o ne tam tikrų „įrašų“ pavidalu, egzistuojančių dabartyje. Prisiminimai, kaip tokie, žinoma, yra lokalizuoti dabartyje (tuo momentu, kai mes atliekame prisiminimo procesą), tačiau pati atminties gauta informacija yra saugoma praeityje, o ne dabartyje ir , todėl yra už dabartinės mūsų kūno ir smegenų būklės.
Akivaizdu, kad ši hipotezė nėra banali ir reikalauja kruopštaus pagrindimo. Žemiau aptarsime visą eilę argumentų, palaikančių šią hipotezę. Pradėsime nuo psichologijos ir neurobiologijos duomenų, susijusių su atminties mechanizmų analize, vėliau peržvelgsime „estrasomatinės atminties“ hipotezės filosofinius pagrindus, o darbo pabaigoje – galimus tokios atminties veikimo mechanizmus, remiantis kvantinės mechanikos tikrovės paveikslu ir hipoteze apie „sąmonė kvantiniame pasaulyje“, kurią plėtojome daugelyje savo publikacijų.
Griežtas įrodymas, kad psichinė atmintis apie praeitį gali būti saugoma už smegenų ribų (tiksliau, už jos faktinės būsenos ribų), akivaizdžiai būtų tokių psichologinių reiškinių atradimas, rodantis atminties apie praeities įvykius egzistavimo galimybę, kuri funkcionuoti visai be jokio materialaus substrato – fizinio šios atminties nešėjo. Mums atrodo, kad tokių reiškinių tikrai yra. Turime omenyje tokį, šiuo metu pakankamai ištirtą reiškinį, kaip vaikų prisiminimus apie praėjusius gyvenimus. Šio reiškinio tyrimo pradininkas buvo amerikiečių psichiatras Ianas Stevensonas (žr. [4]), pradėjęs tyrinėti vaikų praeities gyvenimų prisiminimus dar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Per daugiau nei keturiasdešimt tyrimų metų (Stevensonas mirė 2007 m.) jis kruopščiai ištyrė ir aprašė apie du tūkstančius tokių (kaip jis vadino) „galimos vaikų reinkarnacijos“ nuo trejų iki septynerių metų atvejų. Anot jo, vaikai kai kuriais atvejais galėjo aprašyti iki 400 patikrinamų įvykių, kuriuos priskyrė savo pačių praeitam gyvenimui kitame kūne. Jie atpažindavo savo buvusius giminaičius, nuotraukose teisingai įvardindavo „praėjusiame gyvenime“ pažįstamų žmonių vardus, parodė vietas, kur „gyveno praeitame gyvenime“ ir kt. Jeigu į šiuos tyrimus (o tokius tyrimus atliko ne tik Stevensonas, bet ir nemažai kitų nuo jo nepriklausomų mokslininkų) pažvelgti nešališkai ir pripažinti jų mokslinį pagrįstumą, tuomet reikėtų pripažinti ir tai, kad net jei šie atvejai ir neįrodo reinkarnacijos egzistavimo, jie bent parodo ilgalaikio prisiminimų saugojimo galimybę, nepagrįstą jokių fizinių „engramų“ išsaugojimu. Tai yra, šie tyrimai tiesiogiai parodo „ekstrasomatinės“ atminties egzistavimo galimybę.
Dabar pereikime prie klausimo: ar hipotezė apie „ekstrasomatinės atminties“ mechanizmo egzistavimą neprieštarauja neurobiologijos duomenims ir ką šis mokslas mums sako apie galimus biologinius įsiminimo mechanizmus? Neuromokslų atstovai dabar dažnai teigia jau atradę visiškai materialų mechanizmą, lokalizuotą neuronų sinaptinėse struktūrose, užtikrinantį ilgalaikį įsiminimą tiek gyvūnams, tiek žmonėms. Pirmiausia čia remiamasi E. Kandelio ir jo bendradarbių darbais, tyrinėjančiais pilvakojų moliuskų Aplysia neuronų sinapsinį plastiškumą. Kandelis ir jo bendradarbiai pirmiausia ištyrė gynybos reflekso modifikacijas, kurios išliko minutes ar valandas, atitinkančias trumpalaikę atmintį. Nustatyta, kad ši plastiškumo forma yra pagrįsta padidėjusiu kalcio jonų patekimu į ląstelę, o tai padidina neurotransmiterio išsiskyrimą iš jutimo neurono su kiekvienu nerviniu impulsu ir taip sustiprina gynybinį atsaką. Ilgesni, pasikartojantys dirgikliai formavo savotišką ilgalaikę moliusko atmintį, kuri gali trukti kelias dienas ir net savaites. Pakartotiniai dirgikliai padidino cAMP kiekį ląstelėje ir suaktyvino fermentą proteinkinazę A. Be to, nervinės ląstelės branduolyje buvo fosforilinami tam tikri baltymai, vadinamieji transkripcijos faktoriai, todėl pakito daugelio genų veikla. Dėl to vienų baltymų sintezė padidėjo, o kitų sumažėjo. Poveikis buvo genams, koduojantiems baltymus, dalyvaujančius sinapsių kūrime ir veikime. Dėl šių molekulinių procesų keitėsi sinapsių funkcija ir forma, o tai įtakojo ilgalaikius sinapsinio efektyvumo pokyčius, kas lėmė ilgalaikius Aplysia apsauginio reflekso pokyčius.
Panašus įsiminimo mechanizmas vėliau buvo atrastas ir pas žinduolius. Yra didele tikimybė, jog jis egzistuoja ir pas žmones. Tačiau kyla klausimas: ar šio mechanizmo pakanka, pirma, kad būtų užtikrintas kokybiškas informacijos išsaugojimas dešimtmečiams (tai būdingas žmogaus epizodinei atminčiai), antra, ar pakanka užtikrinti žmogui reikalingą ilgalaikės atminties talpą. Be to, būtina išsiaiškinti, ar nėra kito ilgalaikio įsiminimo mechanizmo, nesusijusio su jokiais struktūriniais smegenų pokyčiais.
Pirmiausia panagrinėkime informacijos įrašymo stiprumo klausimą, pasitelkiant Kandelio tyrinėtą sinapsinio plastiškumo mechanizmą. Kandelio tyrimai rodo, kad sinapsių aktyvumo pokyčiai trunka daugiausia kelias savaites, vėliau, nesant pakartotinės stimuliacijos, sinapsės efektyvumas grįžta į pradinį lygį. Tai yra, sinapsinio plastiškumo pokyčiai yra visiškai grįžtami, o tai, žinoma, elgsenos požiūriu yra pagrįsta. Toks mechanizmas gali užtikrinti sąlyginių refleksų vystymąsi, išsaugojimą kelioms savaitėms, o vėliau ir išnykimą, tačiau vargu ar jis gali paaiškinti žmogaus gebėjimą dešimtmečius išlaikyti pakankamai ryškius praeities įvykių prisiminimus.
Kadangi sinaptinis plastiškumas yra grįžtamas ir neužtikrina ilgalaikio informacijos saugojimo, buvo iškelta hipotezė, kad yra kitas, patikimesnis ir stabilesnis įsiminimo mechanizmas. Tai gali būti naujų sinapsių ir sinapsinių kolateralių susidarymo mechanizmas. Toks mechanizmas, matyt, tikrai egzistuoja. Tyrimai rodo, kad žinduolių mokymosi procesas yra susijęs su daugybe naujų sinapsinių jungčių tarp neuronų tose smegenų struktūrose, kurios dalyvavo mokymosi procese. Tiesa, dauguma šių naujai susiformavusių ryšių vėliau išnyksta, tačiau dalis jų išlieka gana ilgai.
Tačiau vis dar abejotina, ar naujų tarpneuroninių ryšių formavimasis gali užtikrinti prisiminimų išsaugojimą ilgus dešimtmečius. Yra žinoma, kad suaugusių gyvūnų ir žmonių smegenyse vyksta nuolatinis neuronų sinapsinių kontaktų pertvarkymas. Vyksta nuolatinis naujų sinapsių formavimosi ir senųjų išnikimo procesas. Kai kuriais skaičiavimais, žmogaus smegenų žievėje kasdien susidaro apie 800 milijonų naujų sinapsių ir maždaug tiek pat jų sunaikinama. Jei atsižvelgsime į tai, kad žievėje yra maždaug 1010 neuronų ir atitinkamai maždaug 1013 sinapsių, galime paskaičiuoti, kad per maždaug 35 metus dauguma jų bus sunaikintos ir pakeistos kitomis sinapsėmis. Tačiau net ir senatvėje, kaip taisyklė, išsaugomi gana ryškūs vaikystės įvykių prisiminimai (kartais jų ryškumas vėlesniame amžiuje net sustiprėja). Be to, yra faktų, kurie pasisako už prielaidą, kad apskritai visa jutiminė informacija, kuri kada nors pateko į mūsų smegenis, mūsų atmintyje fiksuojama nepakitusia forma ir yra saugoma iki mūsų gyvenimo pabaigos, todėl absoliutus užmiršimas (negrįžtamo informacijos praradimo pavidalu) iš viso neegzistuoja.
Visų pirma, čia galima paminėti dar 60-aisiais W. Penfieldo ir jo bendradarbių aprašytą reiškinį, kurį jis pavadino „išgyvenimų blyksniais“. Penfieldas nustatė, kad kai kuriais atvejais elektrinė stimuliacija (atliekama neurochirurginės operacijos metu) tam tikruose kairiojo pusrutulio taškuose, esančiuose epilepsija sergančių pacientų smilkininio vidurio srityje, sukelia tam tikrą paciento sąmonės „skilimą“ (taip vadinamus „dvigubus išgyvenimus“). Pacientas vienu metu suvokė save ant operacinio stalo ir lygiagrečiai išgyveno tam tikrą savo praėjusio gyvenimo atkarpą su visomis jai būdingomis smulkmenomis. Taigi, viena suaugusi paciente save matė kaip mažą mergaitę, dainuojančią bažnyčios chore, o statybininkas išvydo save – statybvietėje, mūrijant plytų sieną. Penfieldas pabrėžė ekstremalų pacientų išgyvenimų tikroviškumą: „išgyvenimų blyksniai“, anot Penfieldo, priminė filmo žiūrėjimą, kuriame iš naujo buvo atkurtos praeities sąmonės būsenos kurios buvo aktualios tam tikru laiko periodu. „Išgyvenimų blyksnių“ reiškinio egzistavimas leidžia manyti, kad visas juslinis patyrimas nuo gimimo iki mirties yra visiškai išsaugomas mūsų atmintyje, o užmiršimas nėra susijęs su negrįžtamu informacijos apie praeitį praradimu, bet tik su ribota prieiga prie šios informacijos.
Šią hipotezę patvirtina ir faktas, kad egzistuoja žmonės, turintys fenomenalią atmintį, leidžiančią itin tiksliai atkurti ir aprašyti atskirus praeities įvykius bei faktus. Taip R. Luria aprašytas fenomenalios atminties savininkas S.V. Šereševskis galėjo tiksliai atkurti šimto atsitiktinai atrinktų žodžių rinkinį praėjus dešimčiai mėnesių nuo jų pateikimo. Tuo pačiu testavimas jam buvo netikėtas, t.y. nebuvo pradinio nusistatymo ilgalaikiam įsiminimui. Tyrimai taip pat rodo, kad net iš pažiūros visiškai pamirštą praeities informaciją galima atgaivinti hipnozės pagalba.
Įdomu tai, kad hipnozė (kaip ir kai kurie kiti metodai, pavyzdžiui, vienpusis elektros šokas) leidžia ne tik atkurti pamirštus prisiminimus, bet netgi atkurti žmogaus asmenines būsenas praeityje. Šis reiškinys vadinamas „chronologine regresija“. Pavyzdžiui, jei suaugęs žmogus esantis hipnozės būsenoje bus įtikintas, kad jis dabar yra dešimties metų vaikas, jis elgsis atitinkamai kaip dešimtmetis: rašys ta pačia rašysena kaip ir rašė būdamas dešimties, suvoks aplinką iš dešimties metų vaiko pozicijos ir pan. Be to, tai ne apsimetinėjimas, ne imitacija, o praeities, dešimties metų šio subjekto asmenybės prikėlimas. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad siūlant kūdikystę ne tik imituojamos suaugusiojo žinomos išorinės kūdikio elgesio formos, bet ir atgaivinami infantilūs refleksai (pavyzdžiui, Babinskio refleksas), kurie įprastai pastebimi tik kūdikystėje. ankstyva kūdikystė ir apie kurios egzistavimą dauguma suaugusiųjų net neįtaria.
„Išgyvenimų blyksniai“, chronologinė regresija ir retrogradinės amnezijos reiškinys (prieigos prie epizodinės atminties praradimas (dažniausiai grįžtamasis), siejamas su tam tikru praeities laikotarpiu) – visi šie reiškiniai rodo tvirtą prisiminimų susiejimą su laiko skalėmis. Šį faktą natūralistiniu požiūriu labai sunku paaiškinti, t.y. nagrinėti atmintį „engramų“ rinkiniu, nes tokios prisiminimų koreliacijos laike „biologinė prasmė“ nėra aiški. Iš tiesų, praktikoje mes turime tik ribotą galimybę susieti savo prisiminimus su tam tikrais laikotarpiais. Bet jei atmintis veikia pagal „tiesioginės prieigos prie praeities“ mechanizmą, tai toks laikinas prisiminimų surišimas yra tikrai būtinas – tai tiesiog faktinės prisiminimų lokalizacijos praeityje pasekmė.
Jei remiantis aukščiau pateiktais faktais darysime prielaidą, kad mūsų atmintyje yra įrašas apie visą juslinę įvestį, kurį mes gavome per visą savo gyvenimo laikotarpį, tada natūraliai kyla klausimas: ar aukščiau aprašytas sinapsinio plastiškumo ir naujų sinapsinių ryšių susidarymo mechanizmai, gali aprūpinti tokią didelę įsiminimo apimtį? Jutiminės informacijos, patenkančios į smegenis (pavyzdžiui, per regėjimo organą – suteikiančios daugiau nei 90 procentų jutimo įvesties), apimtį galima įvertinti žinant tokius duomenys kaip jutimo lauko (pavyzdžiui, regėjimo lauko) dydį, jutimo organo skiriamoji geba (regėjimui – apie vieną kampinė minutę), suvokimo inerciją, bitų skaičių reikalingą vienam jutimo lauko elementui užkoduoti.
Apskaičiuota, kad vizualinio analizatoriaus pralaidumas yra 108 -109 bitai/sek. (toks informacijos kiekis reikalingas tam, kad mūsų mintyse atsirastų tas aiškus ir detalus spalvotas „vaizdas“ vienos kampinės minutės skiriamąja geba, kurį mes tiesiogiai vizualiai suvokiame, atsižvelgiant į tai, kad jis atnaujinamas maždaug 24 kartus per sekundę ir, be to, vienam „pikseliui“ užkoduoti reikia 16 bitų (atsižvelgiant į spalvų parametrus, ryškumą). Taigi per 60 metų vien tik visa vizualinė įvestis suteikia 1017–1018 bitų reikšmę (šis skaičius atitinka D. Wooldridge’o pateiktą įvertį J. von Neumannas pateikė daug didesnį įvertį – 2 ·1020 bitų).
Jei darysime prielaidą, kad ilgalaikė atmintis yra „įrašyta“ kaip sinapsinių jungčių tarp smegenų neuronų „piešinys“, tada informacijos apkrova vienai sinapsei atrodo pernelyg didelė. Bendras sinapsių skaičius smegenyse yra maždaug 1013–1014, o tai, vertinant bendrą vizualinę įvesties 1017 apimtį per 60 metų, vienai sinapsei suteikia 103–104 bitų dydžio informacijos apkrovą. Atrodo neįtikėtina, kad viena sinapsė dešimtmečius galėtų saugoti tūkstantį informacijos bitų. Neurofiziologiniai tyrimai (pagrįsti klausos žievės informacinio pajėgumo vertinimu) rodo, kad norint įsiminti 1 bitą informacijos, turi būti įtraukta maždaug 10 neuronų, kad būtų galima įrašyti maksimalų informacijos kiekį, modifikuojant nervinių ląstelių sinapsinį apartą, matyt, neviršija 109-1010 bitų reikšmės (bet maždaug tiek pat informacijos gauname per 10-100 sekundžių tik per vizualinį analizatorių).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, „ekstrasomatinio“ įsiminimo mechanizmo egzistavimas, nesusijęs su sinapsinių ryšių modifikavimu nebėra toks neįtikėtinas. Žinoma, grynai „techniškai“ smegenys galėtų įrašyti tokį informacijos kiekį (maždaug 1017 bitų), pavyzdžiui, jei įrašymui būtų naudojamos makromolekulės (pavyzdžiui, kiekvienoje ląstelėje lokalizuota DNR molekulė turi potencialią informacijos talpa 1010 bitų). Tačiau nėra pagrindo manyti, kad toks įsiminimo mechanizmas iš tikrųjų naudojamas.
Tuo pačiu metu yra keletas eksperimentinių duomenų, rodančių galimybę užfiksuoti ir išsaugoti informaciją ilgalaikėje atmintyje be jokių nervinių ląstelių struktūrinių pokyčių. Visų pirma, pastebime, kad klasikinėmis idėjomis siekiančiomis D. Hebbo tyrimus apie atminties veikimą pastaruoju metu buvo smarkiai suabejota. Pasak Hebb’o, įsiminimo procesas skirstomas į du etapus: trumpalaikės atminties stadiją, kuri užtikrinama per nervinių impulsų atsaką nervų tinkle, ir konsolidacijos stadiją, kuri yra susijusi su ryšių pasikeitimu tarp neuronų (sinapsių produktyvumo pokyčiai, naujų sinapsių ir kolektorių susidarymas), o tai reiškia rimtus biocheminius pertvarkymus, susijusius su baltymų sinteze. Atrodė, kad ankstyvieji eksperimentai su elektrošoku ir baltymų sintezės slopinimu treniruočių metu patvirtino šį modelį. Ir gydymas elektrošoku iškart po mokymosi sesijos, ir baltymų sintezės slopinimas vaistais padarė mokymąsi neįmanomą. Tačiau pastaruoju metu pasirodė duomenų apie galimybę atkurti trumpalaikę atmintį, ištrintą elektros šoko ar net hipotermijos (vėsinant smegenis). Tiesa atstatymas buvo dalinis ir nestabilus. Tačiau bet kuriuo atveju cirkuliuojantis nervinis impulsas negali ištverti smūgio, kuris visiškai slopina elektrinį smegenų aktyvumą. Tai reiškia, kad jau trumpalaikės atminties stadijoje yra kažkas, kas gali išgyventi „išsijungus“ smegenų elektrinėms funkcijoms.
Be to, Hebb’o idėjos apie atminties konsolidavimo mechanizmą nesutampa su daugeliu nusistovėjusių eksperimentinių duomenų. Kai kurie eksperimentai parodė, kad kai kurių mokymosi formų ilgalaikė atmintis buvo atspari smegenų anoksijai ir elektros šokui [Bolduin, Soltysik, 1965; Squire, 1986]. Visiška baltymų sintezės blokada smegenyse taip pat ne visada sutrikdė atminties konsolidaciją [Laudein ir kt., 1986; Staubli ir kt., 1985]. Mokantis su minimaliu intervalu tarp bandymų, baltymų sintezės slopinimas netrikdė informacijos saugojimo kelias dienas [Tully ir kt., 1994]. Atsižvelgiant į tai, kad baltymų sintezės slopinimas smegenyse mokymosi metu ne visada sutrikdo informacijos saugojimą, neišvengiamai darome išvadą, kad yra tam tikra „supergreita“ ilgalaikės atminties konsolidavimo fazė, kuri nepriklauso nuo nervinių impulsų atsako ir nereikalauja dalyvauti baltymų sintezėje. Tokiam itin greitam konsolidavimui reikalingi specialūs mechanizmai, kurie hipotetiškai gali būti tapatinami su tariama „ekstrasomatine“ atmintimi, kurią vykdo tiesiogiai sąmonė, o ne smegenys – kadangi šis mechanizmas nereikalauja jokio ilgalaikio informacijos „įrašymo“ nervinių audinių sistemoje. Informacija čia gali būti tiesiogiai išgauta iš praeities sąmonės būsenų. Eksperimentai rodo, kad toks „transcendentinis“ atminties mechanizmas tikriausiai jau egzistuoja ir pas gyvūnus. Kaip tuomet paaiškinti ankstesnius teigiamus eksperimentus, tarsi patvirtinančius Hebbo schemą? Akivaizdu, kad gyvūnai ir žmonės turi keletą skirtingų atminties tipų. Gyvoms smegenims egzistuoja „imanentinė“ atminties sistema, kuri iš tikrųjų yra susijusi su neuronų (pirmiausia sinapsiniu) plastiškumu. Toks mechanizmas, kaip jau minėjome, buvo išsamiai ištirtas bestuburiuose gyvūnuose, taip pat aukštesniųjų gyvūnų audinių kultūroje. Gali būti, kad jį turi ir žmonės. Tai A. Bergsonas pavadino „kūno atmintimi“, o šiuolaikinėje psichologijoje siejama su „procedūrine“ atmintimi (pavyzdžiui, sąlyginiai refleksai, įgūdžių ugdymas ir kt.). Tačiau yra ir kitas, „ekstrasomatinis“ atminties mechanizmas, kuris žmonėms tikriausiai atitinka semantinę ir epizodinę atmintį. („Dvasios atmintis“, pasak Bergsono). Semantinės ir epizodinės atminties formos pilnai susiformuoja tik žmonėms (nors, kaip rodo aukščiau pateikti tyrimai, jos turi „prototipą“ gyvūnams). Todėl žmogaus atmintis vis tiek turi kokybiškai skirtis nuo gyvūnų atminties. Netiesiogiai tai liudija ir tai, kad žmonėms būdingos atminties sutrikimo formos: retrogradinė ir anterogradinė amnezija (greičiausiai susijusi su smegenų ryšio su „transcendentine“ atmintimi sutrikimu) negali būti pakartojamos atliekant eksperimentus su gyvūnais. Šiam tikslui pasiekti nesėkmingai buvo taikomas elektros šokas, vietinė elektrostimuliacija (pavyzdžiui, migdolo), greita anestezija, visiškas ar dalinis funkcinis dekortikavimas laikinai apdorojant smegenų žievę izotoniniu KO tirpalu, stiprus žievės aušinimas, veikiamas acetilcholinesterazės ir nesėkmingai buvo naudojami baltymų sintezės inhibitoriai. Yra žinoma, kad klinikinė smegenų patologija niekada nebuvo susidūrusi su ilgalaikės atminties sutrikimo reiškiniais esant židininiams smegenų pažeidimams. (Amneziją sukelia tik visuotinis poveikis žmogaus smegenims, pavyzdžiui, smegenų sukrėtimas, elektros smūgis, apsinuodijimas ar net nerviniai sukrėtimai). Taip pat eksperimentai su įvairių (net labai reikšmingos apimties) gyvūnų smegenų dalių (tiek žievės, tiek požievės) pažeidimu ar funkciniu išjungimu parodė, kad nors vietinis smegenų pažeidimas žymiai sulėtina naujų sąlyginių refleksų susidarymą, refleksai susiformavę prieš operaciją greitai ir net spontaniškai atsistatė per patį pirmąjį bandymą. Tai rodo, kad likusios nepažeistos smegenų sritys nepraranda mokymosi patirties, o šis rezultatas nepriklauso nuo to, kokią struktūrą eksperimentuotojai sunaikino. Apskritai, eksperimentuodami su gyvūnų smegenų dalių sunaikinimu, skirtingi tyrėjai parodė, kad nėra kritinės žalos lokalizacijos, kuri visiškai atimtų prieigą prie praeities prisiminimų. Tai reiškia, kad smegenyse nėra „ilgalaikės atminties saugojimo centro“. Ši savybė būdinga žmonėms ir gyvūnams. Vadinasi, šie duomenys taip pat patvirtina mintį, kad gyvūnai taip pat turi kažkokį „ekstrasomatinį“ atminties komponentą. Taigi nagrinėjami duomenys rodo, kad hipotezė apie „ekstrasomatinį“ atminties komponentą neurobiologinių duomenų požiūriu atrodo pakankamai pagrįsta ir gali paaiškinti nemažai gyvūnų ir žmonių atminties ypatybių.
Dabar panagrinėkime filosofinius argumentus, patvirtinančius ekstrasomatinio atminties mechanizmo egzistavimą. Pagrindinis argumentas mums yra susijęs su individualaus „aš“ tapatumo laike problema. Mūsų kasdienis elgesys grindžiamas individualaus „aš“ egzistavimo prielaida, identiška sau per visą mūsų gyvenimą. Aš galvoju apie save kaip vieną ir tą patį subjektą (asmenybę), nuolat egzistuojantį bent nuo mano gimimo iki mirties. Tačiau čia iškyla rimta epistemologinė problema: kaip aš, pavyzdžiui, galiu įrodyti, kad esu vienas ir tas pats subjektas, egzistuojantis dabar (konkrečiu laiko momentu) ir, tarkime, prieš dešimt metų? Kaip įrodyti, kad prieš 10 metų su mano vardu ir išvaizda gyvenęs žmogus tikrai buvau aš (turėjau tą patį „aš“), o ne kas nors kitas? Vienintelis argumentas mano tapatybės naudai čia gali būti tik prisiminimai apie praeitą asmeninį gyvenimą, įvykius, kuriuos tada patyriau. Svarstoma taip: jei prisimenu, kas vyko prieš dešimt metų, tai tai įrodo, kad aš tikrai egzistavau prieš dešimt metų ir asmeniškai patyriau tuomet vykstančius įvykius – savo gyvenimo epizodus kaip identišką subjektą. Tačiau jei darytume prielaidą, kad mūsų atmintis yra ne kas kita, kaip praeities pėdsakų įrašas ant kurio nors neurobiologinio substrato (pavyzdžiui, neuronų sinapsinių ryšių „modelio“ pavidalu), tai tokia atmintis iš esmės gali būti nukopijuota (pavyzdžiui, ištyrus „modelio“ sinaptines jungtis) ir perkelta iš vienų smegenų į kitas (čia mus domina ne techninė tokio perkėlimo galimybė, o tik tai, kad toks perkėlimas iš principo yra įmanomas ). Tokiu atveju „klaidingi prisiminimai“ pasirodo iš esmės įmanomi – galiu prisiminti įvykius, kuriuose tikrai nedalyvavau ir jų tikrai nepatyriau. Tačiau šiuo atveju tam tikrų prisiminimų buvimas visiškai neįrodo, kad aš buvau tam tikrų įvykių liudininkas ir todėl egzistavau tuo metu, kai šie įvykiai vyko. Taigi atmintis, funkcionuojanti kaip informacijos apie praeitį įrašas kokiame nors materialiame nešiklyje, iš esmės nėra pagrindas atpažinti mano „aš“ tapatybę.
Atmintis gali būti pagrindas atpažinti mano „aš“ egzistavimą praeityje tik tuo atveju, jei prisiminimai tikrai turi tiesioginės įtakos šiai praeičiai, o ne yra „praeities pėdsakai“, egzistuojantys tik dabartyje. Tai reiškia, kad atmintis gali būti „aš“ tapatybės įrodymas tik tuo atveju, jei ji veikia ne kaip praeities pėdsakų išsaugojimo dabartyje, o kaip tiesioginės prieigos prie praeities „originale“ mechanizmas, t.y. kaip būdas tiesiogiai apmąstyti mano sąmonės praeities būsenas ir perkelti šio apmąstymo rezultatus iš praeities į dabartį. Kitaip tariant, kad atmintis tarnautų kaip „aš“ tapatybės įrodymas, ji turi būti sąmonės nelokalumo laike pasekmė, sąmonės gebėjimo suvokti savo pačios praeities būsenas pasekmė.
Taip pat galima svartyti ir tokiu būdu. Kiekviena prasminga idėja turi turėti patirties pagrindus. Kokia patirtis gali būti „aš“ tapatumo laike idėjų įprasminimo pagrindas? Akivaizdu, kad tai gali būti tik tiesioginio praeities ir dabarties „aš“ palyginimo patirtis. Tačiau šis palyginimas neįmanomas, jei praeities nebeegzistuoja arba jei prieiga prie jos iš dabarties yra visiškai uždaryta. Taigi, jei „aš“ tapatumo laike idėja yra prasminga, tai mes taip pat turime pripažinti, kad praeitis niekur nedingsta, kad ji egzistuoja ne mažiau realiai nei dabartis ir kad sąmonė turi tiesioginę prieigą prie savo praeitį „per laiką“, t.y. nėra lokali laike.
Sąmonės nelokalumo laike idėja akivaizdžiai nesuderinama su filosofiniu „aktualizmu“ – idėja, kad iš tikrųjų egzistuoja tik dabartis, o praeitis ir ateitis neegzistuoja. Čia, priešingai, mes turime pripažinti, kad praeitis ir ateitis yra ne mažiau realios nei dabartis, o mūsų „lokalizacija“ dabartyje yra susijusi tik su mūsų suvokimo ypatumais: mes tarsi žiūrime į pasaulį per „laiko tarpą“, suvokdami tik ribotą laiko juostą, kurią vadiname „dabartiniu laiku“, „dabar“. Sąmonės nelokalumas laike nurodo, kad sąmonė yra ribojama šio „laiko tarpo“ tik juslinio suvokimo lygmeniu, tačiau viršjutiminiame (intelektualiniame, semantiniame) lygmenyje turi savybę peržengti „dabar“ ir laisvai suvokti praeitį ir ateitį (pastaroji suvokiama alternatyvų sistemoje, t. y. kaip galimų ateities įvykių spektras). Iš tiesų, kadangi juslinį suvokimą aiškiai riboja „dabar“, tai peržengti „dabar“ ribas galima tik semantinės, intelektualinės viršjutiminės kontempliacijos lygmenyje. Prasmės nelokalumas laike empiriškai pasireiškia kaip mūsų gebėjimas mąstyti įvykius, išplėstus laike, kaip vieną vientisą objektą. Pavyzdžiui, kaip vientisą semantinę visumą laike suvokiame pratęstą filmo, paskaitos, koncerto ir pan. turinį. Jei juslinis sąmonės komponentas yra lokalizuotas „dabar“ laiko intervale, tai prasmė neturi laiko lokalizacijos ir gali suvokti turinį, tiesiogiai susijusį su praeitimi (ką ir atlieka atminties funkciją), taip pat su ateitimi (ką suteikia sąmonės prognozavimo veiklą). Prasmė yra tarsi „klijai“, sujungiantys mūsų sąmonę į vieną viršlaikinę visumą ir leidžiantys teigti, kad „aš“ yra ne dabartinė sąmonės būsena, egzistuojanti ribotame „dabar“, o priešingai, visuma mano praeities sąmonės būsenų (įskaitant net galimas praeities būsenas, kurios nebuvo realizuotos), dabartinės būsenos ir galimų mano sąmonės būsenų visuma ateityje. Mano tikrasis „aš“ yra viršlaikinis objektas, apimantis visą mano potencialiai įmanomą patirtį, objektas, kuris egzistuoja kaip visos mano galimos (galimai be galo įvairios) patirties viršlaikinė suma. Išsamesnę „aš“ tapatumo laike problemos analizę skaitytojas gali rasti kitame mūsų leidinyje. Čia mums pakanka konstatuoti ryšį tarp „aš“ tapatumo problemos ir atminties kaip „tiesioginės prieigos“ prie praeities mechanizmo supratimo.
Straipsnio autorius
Ivanov Evgenii Mikhailovich PhD in Philosophy associate professor of the Department of Theology and Religious Studies at Saratov Chernyshevsky State University
Tekstą iš rusų k. vertė
Andrejus Larionovas
Visos teisės saugomos