Buvimas tarp psichiškumo ir fiziologiškumo

Apmąstymai apie žmogaus psichinės veiklos prigimtį prasidėjo, greičiausiai nuo tada, kada užgimė pati psichinė veikla, bet priimti pagrindinę idėją apie esminį šios veiklos šaltinį pavyko ganėtinai neseniai. “Dar IV amžiuje prieš mūsų erą Aristotelis rašė, jog smegenyse nėra kraujo ir, kad širdis yra nervinės kontrolės šaltinis ir sielos buveinė. Vėlesni anatomai, antrame mūsų eros amžiuje užsiimantys gyvūnų smegenų veiklos funkcijų tyrimais, šio pasaulio stipriausiuosius bandė įtikinti, jog smegenys yra nervų sistemos centras kuris atsakingas tik už kūno jutimus ir judėjimą.” (Smegenis, sąmonė ir elgesys; F.Blum, A.Leizerson, L.Homstdter, Leidykla “Mir” 1985 m. p.19). Šiandieninis sąmonės apibrėžimas skelbia, jog sąmonė – tai aukščiausia nervų sistemos veiklos forma, kurioje atsispindi biologinė ir socialinė žmogaus esmė. Nors žmogaus reakcija į supančią aplinką taip pat pavaldi griežtiems priežastingumo dėsniams, kurių sąlygojami vyksta visi gamtos reiškiniai, tačiau žmogiškasis pažinimo procesas neapsiriboja pojūčių įspūdžiais ir betarpišku aplinkos daiktų pažinimu, kas būdinga gyvūnams, bet pakyla į naują, aukštesnę pakopą, pasireiškiančią sugebėjimu mąstyti, kalbėti ir dirbti. (Mokslas apie žmogų, A.Urbonas, Kaunas, Šviesa 1979 m. p. 84).
Jeigu palyginti žmogaus nervų sistemos sudėti su kitų gyvūnų, net su žemiausios grandies kirminais, pasidaro aišku, kad pagrindiniai sudėtiniai elementai iš esmės yra tie patys. Visiems jiems būdingi tie patys funkciniai elementai – nervų ląstelės su ataugomis, taip vadinami neuronai). Dėka ryšių tarp neuronų susidaro neuroninis tinklas, kuris tarnauja kaip materialus pagrindas organizmo nervinei veiklai ir atsako už elementarų ir labiau sudėtingą elgesį, išmokimą ir atmintį. (Ilgas kelias iki žmogaus smegenų; p.12; I.Hamori, Maskva “Mir” 1985 m.)
Bet tarp informacijos apie nervų sistemos veiklą ir visų neuroninių tinklų atsiveria savęs suvokimo dualizmas, kurį puikiai iliustruoja psichologas ir filosofas Ė.Fromas, pasak jo tai “savimonė, protas ir vaizduotė sugriovė “harmonija”, kuri būdinga gyvūno egzistavimui. Šių ypatybių atsiradimas pavertė žmogų anomalija, visatos keistenybe. Būdamas gamtos dalis ir pavaldus jos fiziniams dėsniams, kurių negali pakeisti, jis vis dėlto iškyla virš gamtos. Jis atsiskiria, likdamas jos dalimi; jis yra benamis, tačiau prirakintas prie visoms gyvoms būtybėms bendrų namų. Atsitiktinėje vietoje ir atsitiktiniu laiku įmestas į šį pasaulį, jis priverčiamas pasitraukti iš jo irgi atsitiktinai.  Jis numato savo pabaigą – mirtį. Jis niekada nėra laisvas nuo savo egzistencijos dichotomijos: negali atsikratyti savo proto, net jei ir norėtų, negali atsikratyti savo kūno tol, kol gyvas, nes kūnas verčia jį geisti gyvenimo” (Ė.Fromas p.44 Psichoanalizė ir religija, 1981 m. Vilnius “Mintis”)
Štai šitoje lyrinėje Ė.Fromo ižvalgoje mano akims atsiskleidžia, jau anksčiau mūsų aptarta žmogaus sąmonės dualizmo problema (ypač subjektyviojo jos dalis), kurią vienas pirmųjų pradėjo nagrinėti R.Dekartas. Toliau pasigilinkime į šiuolaikinio neuromokslo ir neurofilosofijos laimėjimus nagrinėjant žmogaus smegenų ir sąmonės santykį.
Požiūris į sąmonės ir kūno santykio problemą, charakterizuojantis šiuolaikinę analitinę sąmonės filosofiją, nepaisant konceptualinių sąsajų su ankstesnėmis idėjomis, sietinas su XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Herberto Feiglio (1958/1967) ir nepriklausomai – Jacko Smarto (1959) pasiūlyta fenomenalių sąmonės būvių ir nervų sistemos būvių tapatumo hipoteze, kartais vadinama Smarto ir Feiglio teze, o siauresniame kontekste tiesiog „tapatumo teze“. Tapatumo tezė, iš esmės nulėmusi tolesnę analitinės sąmonės filosofijos plėtotę, siūlo mentalines ar psichologines savybes laikyti tapačiomis fiziologiniams smegenų procesams – neuroniniams tų psichologinių savybių koreliatams, ir todėl yra laikytina reduktyvaus fizikalizmo forma. Tapatumo tezės proponentai pirmiausia atsisako psichologinių ir fizinių teiginių sutapatinimo prasmės požiūriu galimybės: „tezė netvirtina, kad jutiminius teiginius galima išversti į teiginius apie smegenų procesus; ji taip pat netvirtina, kad jutiminių teiginių logika yra tokia pati kaip ir teiginių apie smegenų procesus“ (Smart 1959: 143). Sąmonės ir smegenų procesų tapatumas čia išreiškiamas prasmingu empiriniu teiginiu: „mūsų išgyvenamus tiesioginio patyrimo grynuosius potyrius (raw feels) galima empiriškai sutapatinti su tam tikrų apibrėžtų moralinės elgesio teorijos sąvokų referentais, o šiuos savo ruožtu galima empiriškai sutapatinti su neurofiziologinių sąvokų referentais. (Jonas Dagys, Šiuolaikinė psichofizinio reduktyvizmo ir antireduktyvizmo polemika  ir jos metodologinės išvados; p.23)
Ši tapatumo hipotezė, kaip ir ankščiau už ją išplėtotos, moksliniais tyrimais paremtos ir sąmonės ryši su smegenų veikla patvirtinančiomis teorijomis sudavė stiprų smūgį įsigalėjusioms nuostatoms, pagal kurias mąstymas yra nematerialus dalykas. Ryškus pastarojo teiginio patvirtinimo pavyzdys galėtų būti dar “XIX amžiaus pabaigoje tobulėjant biologijos mokslui daugelį elgsenos aspektų tapo patogu priskirti “mašiniškiems” nervų sistemos procesas. Biologai žinojo – kol signalus apdoroja akys, kol jie persiunčiami aksonais iki gumburo, kol nervų greitkeliais pasiekia smegenų žievę ir kol galiausiai juos apdoroja smegenys, užtrunka laiko. Vis dėlto į mąstymą ir toliau žvelgta kaip į kažin ką atskirą. Atrodė, kad jis kyla ne iš materialių procesų ir veikiau priskirtinas ypatingai proto (arba, dažnai, dvasios) kategorijai. Cattellio metodas vedė į tiesioginę akistatą su mąstymo problema. Panaudodamas tuos pačius dirgiklius, tačiau keisdamas užduotį (“o dabar jums reikia priimti štai tokio pobūdžio sprendimą”), jis galėjo apskaičiuoti, kiek daugiau laiko prireikė žmogui nuspręsti. Kitaip tariant, jis sugebėjo išmatuoti mąstymo laiką ir šitokiu nesudėtingu būdu atskleidė smegenų sąsajas su protu. Mokslininkas rašė, jog šis paprastas eksperimentas “akivaizdžiai liudija, jog fiziniai ir proto reiškiniai veikia visiškai lygiai greta, ir nekyla jokių abejonių, kad mūsų sprendimų priėmimo greitis yra lemiamas vienu metu ir smegenyse, ir sąmonėje vykstančių pokyčių. (“Incogito slaptieji smegenų gyvenimai” David Eagleman, Vilnius Tyto alba 2014; p. 24)
Šis aplinkos kaip atskirų dirgiklių ir jų sumos atspindėjimo santykis žmogaus psichikoje reiškiasi, kaip subjektyvioji sąmonės dalis, psichologijoje dar vadinama aukštąją nervine veikla, o objektyviąją sąmonės dalimi galima vadinti visiems gyviems organizmams būdingus refleksus. Jog refleksai glaudžiai susiję su aukštąją psichikos dalimi ir veikia pažinimo funkcijas, didžioji dalis šio istorinio nuopelno atitenka Tomui Hobsui (1588-1679), Čarlzui Robertui Darvinui (1809-1882), Herbertui Spenceriui (1820-1903), Ivanui Sečenovui (1829-1905) ir Ivanui Pavlovui (1849-1936). Šiuos visus mąstytojus ir tyrinėtojus jungia materializmo esmė, nuostata, jog materija buvo pirminė, o sąmonė – antrinė. Iš tokios nuostatos ir gamtamokslinių tyrimų užgimė refleksų teorija kuri buvo patvirtinta ne tik biologiniais, bet ir fiziologiniais tyrimais. Pavyzdžiui “istorinis I.Pavlovo nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis pasinaudojo refleksu kaip objektyvaus pažinimo įrankių, eksperimentiškai tirdamas psichiką. (Psichika ir jos evoliucija, “Mintis” Vilnius, 1969; p. 44). Pavlovas siekdamas parodyti sąlygotą atsaką į dirgiklį, savo tyrimų metų atskleidė, jog “jei, pavyzdžiui, maitinant šunį, kartu keliamas koks nors garsas, tai, tą veiksmą pakartojus kelis kartus, šuniui susidarys reakcija, tame tarpe ir seilių refleksas, vien tik sukeliant garsą ir neparemiant jo maistu. Tačiau, “kadangi minėtoji signalizacija sukelia tokias pat elgsenos reakcijas, kaip ir refleksai, vykstantieji žemesniuosiuose nervų sistemos skyriuose, tai I.Pavlovas ir tas reakcijas kvalifikavo kaip refleksus (ten pat, p. 47). Tokiu būdu Pavlovo tyrimai nuklojo pamatus refleksų suskirstimui į sąlyginius ir nesąlyginius, kurie šiuolaikinėje psichologijoje apėmė suskirstymą į dar detalesnes kategorijas susijusias su atsaku į dirginimą, kaip pavyzdžiui – iki slenkstiniai jutimai ar jutimų adaptacija. Tačiau psichinės veikos atsakas į sąlygotus ar nesąlygotus dirgiklius nepakankamai atskleidė aukštesniosios (būdingos žmogui ir kietiems aukštesniesiems primatams) psichikos funkcijas ir kai kuriuos atspindėjimo, ypač subjektyvios jo dalies momentus.
Šioje srityje savo idėjas plėtojo T.Hobsas ir H.Spenceris. Kuomet I.Pavlovo eksperimentai parodė sąlyginių refleksų atkartojimą, net nesant prieš tai šį refleksą sukėlusiam dirgikliui, Spenceris siekė šią analogija pritaikyti subtiliosios žmogaus psichikos veiklos daliai, dar prieš Pavlovo eksperimentus. Nagrinėdamas juoko fiziologija Spenceris pateikia pavyzdį, jog nerviniai jutimai (kaip atsakas į dirgiklį) aptinkami ne tik raumenyse, “lygiai taip kaip jie (nerviniai jutimai) persiduoda raumenims, taip jie gali persiduoti vidiniams kūno organams. Todėl džiaugsmas ir liūdesys greitai veikia širdį ir kraujagysles (kuriuos galima priskirti raumenų sistemai, kadangi jie geba susitraukti), tai įrodoma kasdiene patirtimi. Kiekvienas bent kiek stipresnis jutimas pagreitina širdies plakimą. Širdies jautrumą emocijoms liudija paprasčiausios kalbinės išraiškos formos, kuriuose “širdis” ir “jausmas” naudojami vienas vietoje kito”. (H.Spencer; “Moklsiniai, politiniai ir filosofiniai bandymai” p. 802). Panašų kauzalinį argumentą eksplikuoja ir Maskvos sąmonės tyrimų instituto mokslinis darbuotojas A.P.Besedinas, jo teigimu “visiems gerai pažįstamas faktas, jog malonumas bendrąją prasme asocijuojasi su naudingumu, o kančios su – žalinga patirtimi. Visi fundamentalūs gyvenimiškieji procesai iliustruoja šį faktą. Spencerio ir kitų nuomonę, toks sutapimas savo kilme liudija ne iš anksto nustatytą harmonija, bet natūraliąją atranką, kuri per ilgą laikotarpį akivaizdžiai sunaikintu bet kokią gyvūnų rūšį kuriai žalinga patirtis pasirodytų maloni. (“Насколько силён эволюционный аргумент против эпифеноменализма” А.П. Беседин,  Вестник Томского государственного университета. Философия. Социология. Политология. 2016 Nr.2(34), p. 32) Tokio Spencerio ir A.Besedino pateiktų pavyzdžių analogija galime rasti šiuolaikinėje psichologijoje, taip vadinama “jutiminė analizė, prasidedančią įvesties lygyje, vadinama apdorojimu iš apačios į viršų, Tai, kaip psichika interpretuoja, tai ką aptiko jutimai. Aukštesniojo lygio psichinių procesų apdorojami jutimai, jau vadinami “apdorojimu iš viršaus į apačią”, tai kuomet mes suvokiame remdamiesi ir jutimais (apdorojimas iš apačios į viršų), ir patyrimu bei  lūkesčiais. (Psichologija Meyes, p 256). Tačiau nevisiškai su tokiu Spencerio ir Besedino evoliucinių argumentu sutinka vokiečių zoologas  Bernhard Grzimek, jo pateikiamas pavyzdys apie gyvūnų, konkrečiai paukščių elgesį poravimosi metu parodo, jog nors lizdo statyba yra instinktyvus procesas, bet savyje neturi gamtai nešamos naudos, kadangi zoologas pastebi, jog paukštis nors ir stato lizdą palikuonių perėjimui, jam šis procesas suteikia malonumą, nes nevisi paukščio veiksmai pasiekia galutinį tikslą, tai yra orientuoti į konkretaus lizdo statybą. (Наши братья меньшие, Б. Гржимек. – М. : Мысль, 1981. p. 60). Zoologo Grzimeko pavyzdyje galime matyti sąmonės apraiškas gyvūnų tarpe, kuomet ne visi veiksmai atliekami vien gamtos įdiegtais determinantais, tačiau nei jau minėto Spencerio, nei psichologijoje vadinamų informacijos apdorojimo procesų iš apačios į viršų, nei iš viršaus į apačią analogijos (kas iš esmės yra tas pats sąlyginis ir nesąlyginis (įgytas) refleksas) nepateikia jokios aiškios išorinio pasaulio atspindėjimo dalies žmogaus sąmonėje, kurią konkretumo dėlei mes turėtume vadinti idealiąją. Idealiąją sąmonės dalį įžvelgė ir garsūs materializmo teorijų skleidėjai, kurie tvirtindami, jog objektyvaus pasaulio atspindėjimas yra dialektinio pobūdžio, nes iš vienos pusės, jis, be abejo, negali vykti be materialių fiziologinių procesų smegenyse, bet, antra vertus, jis yra taip pat idealus. Anot K.Markso “Idealybė yra ne kas kita, kaip materialybė, perkelta į žmogaus galvą ir joje pertvarkyta” (K.Marksas, Kapitalas, t. I,. 1957, p. 17). Tokį idealybės santyki su materialybe mums gali atskleisti biologinės teorijos apie kurias jau užsiminėme šiek tiek ankščiau, joms antrina ir šiandieniai psichologai, pavyzdžiui Davidas Barashas atkreipia dėmesį, jog “Būdami judrios genų mašinos, mes nešiojame savo protėvių palikimą – privilegiją prisitaikyti. Ilgimės visko, kas protėviams padėjo išlikti, plisti ir puoselėti savo atžalas, kad jos taip pat galėtų išgyventi ir daugintis. Širdies paskirtis – varinėti kraują, – pastebi psichologas D. Barashas. “Smegenų paskirtis”, – priduria jis, valdyti organus ir elgseną “taip, kad evoliucija vyktų maksimaliai sėkmingai. Štai ir viskas. (Socialinė psichologija; David. G.Myers, 2008 m. UAB “Poligrafija ir informatika”, p. 190.) Suprantama, jog psichikos evoliucija prasidėjo ne nuo pirmos ląstelės bet nuo pirmykščių gyvūnų kurie dar tik buvo pakeliui į žmogaus statusą, jiems pradėjus abstrahuoti atskirus objektus gamtoje kurie buvo tiesiogiai susiję su primato išlikimų ir teikė jam naudą, vėliau mokantis gaminti ir naudoti įrankius, kovoje dėl būvio pradėjus dalintis bendrais interesais, šios savybės pirmykštį žmogų vertė atkreipti dėmesį į jo pačio kuriamus procesus ir galimybes juos tobulinti, taip kartu su skleidžiamais garsais ir sekusiais rezultatais susidarė jau minėti sąlyginiai refleksai (ryšiai tarp nevalingai ištariamo garso ir jo sukeltų rezultatų), taip formavosi svarbiausia žmogaus savybė išskirianti jį iš visos likusios gyvosios gamtos, tai kalba. Toliau matėme, kaip evoliucijos procese susiformavusias savybes gali patvirtini fiziologiniais tyrimais ir galiausiai psichologinėmis interpretacijomis. Pačioje šio skyriaus pradžioje taip pat bandėme pateikti šiuolaikinio psichofizinio reduktyvizmo pavyzdį, kuris remiasi “tapatumo teze”, siekdami redukuoti kalbinius ir kutus subtilius idealiosiomis vadinamas psichikos išraiškas iš kalbos filosofijos į tuos pačius nervinius signalus galvos smegenyse kaip į refleksus aptartus ankščiau. Tačiau be biologinių, fiziologinių ir reduktivistinių teorijų šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje egzistuoja daugiau diskursu bandančių narplioti sudėtingą ir kone esminę filosofijoje – sąmonės problemą.
Mūsų eros pradžioje iš esmės viskas laikėsi ant pirminių pozicijų. Smegenims buvo skiriama šiokia tokia svarba, tačiau ji buvo nesuprantama ir greičiausiai rėmėsi “naiviomis” Gipokrato formuluotėmis. Šiame neryškiame fone, kartu su mokslinių dogmų ir interesų nebuvimu – pas Klaudijų Galeną buvo visiška laisvė tiek tyrinėjimų, tiek improvizacijos srityje. Galeno teorija, kad receptoriais surinkta informacija perdirbama “priekinėje” smegenų skiltyje paverčiama į tam tikrą “pasaulio suvokimą”, keturioliktame amžių pilnai tenkino besidominčius sąmonę ir mąstymų. Ši teorija tapo dogma aukščiausių mokslininkų ratuose ir be jokios abejonės buvo patvirtinama skirtingų genijų tarpe, įskaitant ir Leonardą da Vinčį. (“Происхождение личности и интеллекта человека. Опыт обобщения данных классической нейрофизиологии” Александр Невзоров; 2013 m. Maskva “ACT”, P. 16-17). Galenas pirmasis aprašė anatominę žmogaus sandarą, 300 jo raumenų, centrinę nervų ir kraujagyslių sistemas bei farmakologijos pagrindus. Taip pat parašė 400 filosofijos, medicinos ir farmakologijos veikalų. Įrodė, kad temperamentas priklauso nuo žmogaus organizmo skysčių. Tačiau Galeno požiūris į skilvelius smegenyse kuriuose anot jo buvo sutelktas protas panašu, jog dar buvo įtakotas tuo metu vyravusiu idealistinių idėjų pagrindu. Vėlesni tyrinėtojai ir teoretikai pasistūmėjo taip pat stipriai nenutolę nuo šios pozicijos, viena ryškiausių jau XIX amžiaus teorijų galima laikyti vokiečių chirurgo F.Josepo Gallio idėja apie, tai jog pagal žmogaus kaukolės forma galima gauti žinių apie jo charakterį ir intelektinius gebėjimus. Taip vadinama frenologijos teorija šiandieninėje mokslinėje pasaulėžiūroje užima pseudo mokslo pozicija, bet tai jai nesutrukdė išlikti iki šių dienų ir būti išplėtotai į daugiau smulkesnių iš šios teorijos išplaukiančių labiau tikėjimų, nei pasitvirtinusiais tyrimais gautų doktrinų, kaip pavyzdžiui fiziognomika ar chiromantija. Siauruose interesantų ratuose vis dar bandoma tokias abstrakčias sąvokas kaip temperamentas priskirti galvos ir kūno formoms (Кузьмин Г.П., Ржаницына И.П. – Популярное самое подробное и наглядное руководство (френология, физиогномика, хиромантия, хирогномия, графология) Радио и связь (1990) p.6). Palaipsniui vystantis pažinimui ir plečiantis technikos progresui panašios teorijos vis dėlto rado savo analogiją ir šiandieniniame moksle. Smegenis pažinimui atsivėrė ne tik kaip pagrindinis žmogaus patyrimų, atminties ir pastarosios atkūrimo kaupykla, bet kartu ir visos žmogaus asmenybės materialios ir idealiosios jo dalies formavimo pagrindas. Tiek minėtas Galenas ar F.Josepas Gallis dalindami smegenys ir galvos paviršių į dalis kuriuose atskirais elementais anot jų buvo saugomos subjektyvios asmenybės dalys, bent jau iš dalies buvo teisūs. Iš tikrųjų skirtingos smegenų sritys atlieka konkrečias funkcijas, kaip ir konkretūs neuromediatoriai veikia šių funkcijų sužadinimą arba slopinimą. Žinoma, dėl šio darbo apimties siaurumo mes negalime atskirai gilintis į bioneurologijos studijas ir smegenų morfologines funkcijas, tačiau vertą paminėti ypač svarbią savybę, kurią pradėjome nagrinėti nuo gydytojo ir filosofo Galeno, tai subjektyvių sąmonės savybių individo smegenų konstrukcijoje paieškos, o pastarąją teorija patvirtina jau minėtos neurobiologijos ir psichologijos tyrimai. Pavyzdžiui 1996 metais išleistame stereoskopiniame smegenų atlase (apdovanotas V.N.Ševkunenko vardo premija nuo Rusijos medicinos mokslų akademijos 2001 m.) nurodomos įgimtos tam tikrų asmeninių savybių priežastys jas redukuojant į individualią smegenų struktūra kuri užgimsta dar embrioninėje stadijoje. Stereoskopinio atlaso sudarytojas, neurobiologas, profesorius Segejus Saveljevas pažymi, jog būtent ypatingo talento išraiškos specifikacijos priežastis yra aukštesnis išsivystymo lygmuo vienoje ar keliuose specifinėse, su šiuo talento išpildymu tiesiogiai susijusiuose smegenų skiltyse. Saveljevas tvirtina, jog yra tiesioginė koreliacija tarp išskirtinio talento žmonių ir jų smegenų dalių išsivystymo (Савельев С.В. Стереоскопический атлас мозга человека, „AREA ХVII“, 1996 m. p. 305)
Gyvūnų gebėjimai neurointervencijos specialistų taip pat nustatomi tiriant galvos smegenų sandarą (Psichologija, Mayers, p.109). Tokie tyrimai turėtų padėti išvengti antropomorfizmo – tai žmogiškųjų savybių priskyrimas gyvūnams. Šiu tyrimų nauda gali padėti lengviau išaiškinti gyvūnų prisitaikymą prie aplinkos, išgyvenamą, elgesį grupėje, panašiai kaip gyvūnų asmenybės supratimas gali padėti atrinkti šunis detektyvus ar kare naudojamus šunis ir prognozuoti jų elgesį, atliekant užduotį. (Gyvūnų asmenybė ir bruožų teorija, Antanas Karys, Audronė Liniauskaitė, Psichologija, 2014 (49) p.11). Tačiau čia kyla mažiau etinių problemų, visai kas kitą yra žmogaus gebėjimai, ypač jeigu kalba eina apie įgimtas savybes. Tokių tyrimų galimybės ir rezultatai gali sukelti nemažai pasipiktinimo iš žmonių teisių gynėjų, kadangi tokių tyrimų rezultatai padėdami atrinkti žmones pagal individualias (įgimtas) savybes gali išsivystyti į naująją eugenikos rūšį. Kaip antroje XIX amžiaus pusėje skurdą ir ligas buvo siūloma įveikti dviem skirtingais būdais: pirmasis sprendimas buvo socialinio pobūdžio, pagrįstas idėja, jog pakilus visuotiniam gyvenimo lygiui turėtų pagerėti ir minėtų grupių sveikatos būklė; antrasis sprendimas buvo daugiau atskirus individus liečianti strategija, laikantis požiūrio, kad gyvenimo standartų ir sveikatos būklės gerėjimas suponuoja stipriausių individų atranką silpnesniųjų arba mažiausiai gebančių prisitaikyti visuomenėje individų sąskaita. (Bioetika Europoje, Arthur Rogers, Denis Durand de Bousingen, Kultūra, Vilnius 2001 m. p. 18). Taigi ir morfologinė smegenų dalių atsakingų už konkrečias funkcijas, taip pat lemiančias (nukreipiančias) individo charakterio ir gebėjimų bruožus nustatymas galėtų tapti stipria šiuolaikinės žmonių segregacijos priemonė, atmetant socialinės aplinkos įtaką ir valios tobulėti svarbą. Kita vertus, jeigu eliminavus šių savybių priežastinių ryšių svarbą tampa neaiškus neuro (sąmonės) filosofijos tikslas. Kanadgi esminė neurofilosofijos dalis, tai sąmonės reiškiniai, t.y. jos išraiškos punktai kurie privalo neapsiriboti vien kalbinėmis išraiškomis, kitu atveju, tai liktu tik lingvistinės srities problema. O pastarojo požiūrio taip pat esama šiuolaikiniame moksle. Jau mūsų minėto prof. S.Saveljevo teigimu, sąmonės problema yra dirbtinė problema, kurią aprėpia būtent kalbos terminija. Kaip girdint žodį citrina mums išsiskiria seilės (analogija į Pavlovo bandymus), taip kalbant apie sąmonės problemą mums iškyla daug asociacijų kuriuos yra viso labo sužadinimo ir atsako procesas smegenyse. Panašu, jog šiam mokslininkui sąmonė, tai kas psichologijoje ir psichiatrijoje aprašoma kaip savimonė – tai savo esmės, savybių ir vaidmens supratimas. Kiekvienas sveikas žmogus jaučia savo psichiką ir kūną, jų vienovę, t.y. savąjį „aš“. Jis gali suprasti save atskirai nuo aplinkinio pasaulio, spręsti apie savo buvimą laike, erdvėje (Psichiatrija, mokslinis redaktorius A.Dembinskas, Vilnius; 2003. p 203). Štai šiuo svarbiu apibrėžimu kuriame atsiskleidžia galimybė žmogui suvokti save tiek kaip fizinį, motoriniais impulsai  užbaigtą kūną ir kartu kaip neaprėpiama savasties centrą, galime pereiti prie vieno iš subjektyvios patirties ir jos išpildymo sąmoningajame lygyje sprendimo būdų, tai kas keičia vien tik impulsai ir refleksais determinuotą turinį į jo realizaciją – žaidime, tai kas „peržengia mano tapatybės ribas, kaip susidvejinimas su pačiu savimi ir kito nei esu ieškojimas“ (D.Jonkus „Patritis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai“, Monografija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2009, p 80). Kaip galėjome pastebėti iš apžvalgos apie fiziologinių ir psichologinių reiškinių koreliacijas sąmonės aiškinimo koncepcijose skirtingų autorių jos yra skirtingai nagrinėjamas, kas neabejotinai lemia ir skirtingą šių teorijų apibrėžimą. Šiandieninėje sąmonės filosofijoje – sąmonės problemai išspręsti taip pat nėra pateikiama vieninga teorija, o kartais kaip galėjome matyt apskritai įžvelgiamas teorijų paieškų beprasmiškumas, tačiau psichologijoje, kaip ir neuromoksluose egzistuoja jau kurį laiką nepajudinamos sąmonės apibrėžimų aksiomos. 

Andrejus Larionovas

www.Neurofilosofija.lt 

Palikite komentarą